Spalio 31 d. evangelikai liuteronai visame pasaulyje švenčia Reformacijos – tikėjimo atnaujinimo – šventę. Ne išimtis ir Šakiai, kur dviguba šventė vyko šeštadienį, lapkričio 3 d. Gausus būrys Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios kunigų, jų vyskupas Mindaugas Sabutis ir Šakių parapijos bendruomenė sveikino kunigą Virginijų Kelertą, spalio 9 d. minėjusį kunigystės 25-metį. Ta proga jį pakalbinome apie tai, kas paskatino pasirinkti kunigo kelią, kokie buvo šie tarnystės Dievui ir žmonėms metai.

„Staigaus perversmo ir apsisprendimo tapti kunigu nebuvo. Viskas vyko palaipsniui. Mano kelio pasirinkimui daug davė bendrystė su katalikų kunigu Gracijumi Sakalausku, su kuriuo susipažinau besimokydamas Marijampolės pedagoginėje muzikos mokykloje ir jo įkurtame bažnytiniame chore. Mačiau sovietinę sistemą ir nepriklausomybės proveržį. Pačiam teko dalyvauti studentų šventėje „Gaudeamus“, kurios metu saugumas jaunimui iš rankų plėšė Lietuvos vėliavas. Tuomet daug klausimų sukosi galvoje, kur yra gyvenimo prasmė“, – pasakojo V. Kelertas. – Tuo metu Lietuvoje liuteronų kunigams mokyklų nebuvo. Artimiausią seminariją radau Rygoje. Iš ten vykau mokytis į Peterburgą, vėliau į Sibiu miestą Rumunijoje, kur įsikūręs žinomas liuteronų teologijos mokslų centras. Po penkerių metų studijų grįžau į Lietuvą.“

Pasak pašnekovo, matyt, buvo taip skirta, kad jo kunigystė prasidėjo statybomis. 1993 m. spalio 9d. jis buvo paskirtas vadovauti Šakių, o netrukus, dar tais pačiais metais, ir Vištyčio bei Virbalio parapijoms. Prie jų 1994 m. prisidėjo dar ir Sudargas. Trijose iš keturių parapijų tarnystę Dievui ir žmonėms teko pradėti nuo statybų. Realybė tokia, kad sovietinės okupacijos metais maldos namai buvo uždaryti, suniokoti arba paversti sandėliais, sporto salėmis ar net mašinų gamyklomis. Nuvykęs į Vištytį liuteronų kunigas joje rado traktorių dirbtuves.

„Kaip šiandien prisimenu, kaip vyskupas šmaikštaudamas pasakė: „Matai, kaip tau gerai, prie altoriaus galėsi su traukiniu nuvažiuoti.“ Mat per visą bažnyčią 100 m spinduliu buvo nutiesti bėgiai, kad eitų įvežti ir remontuoti traktorių variklius“, – prisiminė V. Kelertas.

Šakiuose situacija buvo ne ką geresnė. Sovietmečiu bažnyčia buvo paversta krepšinio aikštele, o vėliau – sandėliu. Parapijos vadovas ir šiandien gerai atsimena tą vaizdą, kurį išvydo atvėręs bažnyčios duris – vietoj grindų asfaltas, langai užmūryti, užkalti lentomis, altoriaus vietoje pakabintas krepšinio lankas. Už bažnyčios, kur šiuo metu įsikūręs Šakių rajono neįgaliųjų dienos užimtumo centras, buvo pristatytas priestatas su persirengimo kambariais ir dušinėmis.

V. Kelertas neslėpė, kad buvo nejauku matyti taip išniekintus Dievo namus, o galvoje sukosi mintys, kaip su saujele tikinčiųjų (tuo metu parapijai priklausė tik apie 10–15 žmonių) ir neturint lėšų viską atstatyti. Bažnyčia čia turėjo išnykti visiems laikams, tačiau Dievo planas buvo kitoks – maldos namai iš išorės buvo atstatyti autentiškai pagal išlikusius dokumentus ir nuotraukas, išskyrus apvalią zakristijos patalpą, kuri sovietmečiu buvo nugriauta, o jos vietoje pastatytas priestatas.

„Šakių liuteronų evangelikų parapiją iki karo sudarė maždaug 2 tūkst. 500 žmonių, tačiau karo metais ir per sovietines represijas ji labai nukentėjo – bažnyčia atimta, čia kunigavęs Jurgis Gavėnas 11-ai metų buvo ištremtas į Sibirą, Šakių krašto liuteronai dar nepasibaigus karui 1945 m. buvo išvežti į Tadžikistaną, nes visi palaikyti liaudies priešais – vokiečiais, nesvarbu, kad vokiečių kalbos nemokėjo“, – apgailestavo pašnekovas.

Sudarge liuteronų evangelikų bažnyčią teko statyti naujai. Čia palapinės formos maldos namai išaugo pagal garsaus vokiečių architekto Otto Bartning pokario metų projektą. Pagrindinės medinės konstrukcijos atkeliavo iš Vokietijos, tereikėjo išlieti pamatus, išmūryti sienas ir uždengti stogą.

Trejus metus iš eilės liuteronų kunigui teko šventinti tris bažnyčias. Tai buvo tikrai didelis iššūkis. Jis džiaugėsi, kad didžiosios Vokietijos, Švedijos, Šveicarijos, Jungtinių Amerikos Valstijų liuteronų evangelikų diasporos nėra abejingos kitų šalių tikintiesiems. Jos daug prisidėjo, kad ir mūsų krašte būtų atstatytos bažnyčios, kuriose šiuo metu jau skaičiuojama per 270 tikinčiųjų.

„Nors šiandien esame laisvi ir niekas represijų mūsų atžvilgiu nevykdo, tačiau esame viliojami, todėl daugelis žmonių sekmadieniais bažnyčią pakeičia prekybos ir pramogų centrais. Nusiraminimo ieškome materialinėse vertybėse, tačiau jaučiamės nelaimingi. Už pinigus, kurių neturime, perkame daiktus, kurių nereikia, ir dovanojame žmonėms, kurių nemylime, – konstatavo faktą V. Kelertas. – Užmiršę Dievą, mes laukiame stebuklų iš žmonių ir pamirštame, jog laimė yra ne ten, kur jos ieškome. Jei gyvename rytojumi, tai esame mirę ir šiandien, ir rytoj, nes gyventi turime čia ir dabar. Neviltis išsisklaido, kai atsigręžiame į Dievą ir įsileidžiame jį į savo gyvenimą.“