Ketvirtadienį labdaros centre „Namai visiems“ jo įkūrėjai Giedrė ir Julius Šedbarai pakvietė rajono gyventojus vakarą praleisti su dainininke Ieva Zasimauskaite, atstovavusia Lietuvai praėjusių metų Eurovizijos dainų konkurse, ir keliaujančiais jogais.

Pristatydama savo draugus – keliaujančius jogus Sankirtan Das ir Vraja Kishor Das, I. Zasimauskaitė papasakojo, kad mintis pavažinėti po šalies miestelius ir susitikti su žmonėmis jiems kilo po tiesioginių transliacijų internete, kai pamatė, kiek daug įvairių klausimų jiems buvo užduota. Šiuo metu jie turi penkias rezervuotas datas ir dar keletą nesuplanuotų vakarų, tad atrodo, jog šie metai jiems bus kelionių metais.

Pokalbiams vaišnavai pasirinko visiems aktualias temas – pakilimus ir nuopuolius, iššūkius ir kaip nepasiduoti, kai būna labai sunku, kai nieko nebenori, tik pabėgti arba užsidėti antklodę ant galvos ir pasislėpti nuo viso pasaulio. Kaip išgyventi tą akimirką? Kur eiti? Ką daryti?

Sankirtan Das papasakojo istoriją apie mokslininką, kuris labai mėgo stebėti gamtą. Ypač įdomus jam pasirodė drugelio virsmo procesas – vikšras susisuka į kokoną ir po kurio laiko virsta drugeliu. Kai mokslininkas pamatė, kad kažkas kokone juda, paėmė pagaliuką, prakrapštė jo sienelę ir išlaisvino drugelį, tačiau šis taip niekad ir neišskleidė sparnų, nes negalėjo skristi. Pasak keliaujančio jogo, jam buvo reikalinga ta kančia, pačiam, sunkiai braunantis, išlįsti iš kokono, nes tik tada išsiskiria specialūs hormonai, leidžiantys išsiskleisti sparnams ir skristi.

„Tai mums labai svarbi pamoka, kad mus užgriūvantys sunkumai, įvairios situacijos, kartais atrodančios nebepakeliamomis, arba visai nedidelės kliūtys – viskas mums yra reikalinga. Nes tik jas patirdami mes užaugame, išskleidžiame sparnus ir išmokstame skristi“, – paaiškino Sankirtan Das, pridurdamas, jog sunkumai mums skirti tam, kad mes kažką išmoktume.

Jau dešimt metų šventykloje kaip vienuolis gyvenantis Vraja Kishor Das prisipažino, jog turi daug teorinių žinių, gali cituoti šventraščius, tačiau patirčių dar mažai išgyvenęs, tad labiausiai vertina gautas gyvenimo pamokas ir nepamiršta kiekvieną kartą už jas padėkoti Dievui.

I. Zasimauskaitė pasidalijo savo asmeniniais išgyvenimais, kaip ji jautėsi tomis gyvenimo akimirkomis, kai jai buvo labai sunku, kai nerado atsakymų į savo klausimus. Kad patirtų bent kokią laimės dalelę ir nejaustų nerimo, ji dvi dienas per savaitę (penktadienį ir šeštadienį) bandydavo kažkaip atsipalaiduoti, svaigintis. Dainininkė neslėpė, jog dėl šios būsenos jai prasidėjo panikos priepuoliai, depresija, netgi nenoras gyventi ir tik išpažintis buvo jos ramybės oazė, ji pasijusdavo kitaip.

„Nors tada nesupratau, kas yra Dievas, bet išpažintis buvo kažkas stebuklingo, ko negalėjau paaiškinti, nes tik jos metu kažkam galėjau atverti savo širdį“, – prisiminė vakaro viešnia, vieną iš sunkiausių savo gyvenimo akimirkų pažadėjusi, kad jei ji šį kartą išgyvens, pradės keistis.

Juk kai būna labai blogai, visi norime kažko imtis, kažką daryti, pažadame, kad nuo rytojaus pradėsime sportuoti, mesime rūkyti ar pradėsime laikytis dietos. Ir taip kiekvieną dieną pažadame pradėti nuo rytojaus, bet taip ir nepradedame. Būtent po pažado pasikeisti I. Zasimauskaitė internete atrado Dariaus Ražausko, apie kurį jai papasakojo draugė, gyvenanti Ispanijoje, paskaitas, kuriose rado atsakymus į visus jai rūpimus klausimus.

„Negalėjau patikėti, kad taip gali būti! Galvojau, iš kur tas žmogus mane pažįsta? Juk ne aš jo klausiu. Jis tiesiog kalba. Ir viską apie mane žino“, – prisiminė vakaro viešnia, netikėtai atradusi bahti jogą.

Sankirtan Das paaiškino, kad žodis „bahti“ reiškia „meilę“, o senovės šventraščiai rašo, kad žmogaus gyvenimo tikslas pasiekti jogą – ryšį. Tad bahti jogos prasmė – išmokti nesavanaudiškai duoti, dalintis su kitais, nes kiek kitiems atiduosi, tiek savyje turėsi vidinės ramybės.

„Juk ir Kristus mokė to pačio – mylėti. Tai randame ir visose kitose religijose, tradicijose. Kaip Dievą bepavadinsime – Krišna, Kristumi, Alachu ar Buda – apie tą patį visi kalbame“, – teigė vaišnavas.

Pasak Vraja Kishor Das, šis amžius yra vadinamas Geležies amžiumi arba Kali juga, jis yra pats palankiausias amžius dvasinei praktikai, maldai ir meditacijai. I. Zasimauskaitė prisiminė istoriją apie tai, kaip vaikas gavo dovanų paukščiuką su narveliu. Jis kasdien narvelį valydavo, šveisdavo iki blizgesio ir buvo taip užsiėmęs, kad negirdėjo, jog paukščiukas prašo maisto. O vieną dieną pamatė, kad šis jau nebegyvas.

„Taip ir mes kasdien valom, rengiam, puošiam savo kūną, o vieną dieną vis tiek patiriame depresiją ir jaučiamės kaip numirę. Vedos sako, kad mes ir esame tie paukščiukai, o mūsų kūnas – narvelis, o viskas, kas svarbiausia mumyse, yra siela, apie kurią dažnas nė nežinome. Pasirodo, kad mums reikia maitinti ne tik kūną, bet ir sielą – tą mažą paukščiuką mūsų viduje, tik jo maistas – malda ir mantra“, – atviravo dainininkė, prisipažinusi, jog tuo nepatikėjo, kol neišbandė pati.

Pasak jos, po mantros kartojimo apima toks jausmas, kad nuo galvos iki pirštų galiukų esi tarsi pripildytas laimės, ramybės, saugumo, meilės ir noro tuo dalytis su visais.

„Kol tik sekiau tradicija ir dariau tai, ką liepė mano tėvai, nieko nejaučiau, tik atėjusi į Harė Krišna šventyklą, pamilau Jėzų Kristų ir suvokiau, jog tai yra tikra asmenybė, gyvenusi šioje žemėje ir dariusi visus tuos darbus, apie kuriuos rašoma Biblijoje. Čia aš patikėjau Jėzumi. Tad niekada neišėjau iš krikščionybės – aš ją iš naujo atradau. Šitas kelias mane priartino prie tradicinio tikėjimo“, – prisipažino I. Zasimauskaitė.

Jai pritarė ir Sankirtan Das, įsitikęs, kad nesvarbu, kokią religiją išpažįstame, Kristaus ir Krišnos vardą kartojame, rožinį ar džapą kalbame, jei tai darome iš širdies, pasiekiame to paties – pabūname su Dievu, vadinasi, gyvename, o ne egzistuojame.