Netoli Lekėčių miestelio, miško apsuptyje, Lekėčių girininkijos informaciniame centre įsikūręs Miško muziejus. Girininkas Jonas Urbanavičius pakvietė susipažinti su daugiau kaip 600 eksponatų: įspūdingomis žvėrių bei paukščių iškamšomis, drugių ir vabzdžių kolekcija, Šakių miškų urėdijos istorija ir kitkuo.

Į Miško muziejų užsukame šaltoką sausio pabaigos dieną, mus pasitinka Lekėčių girininkijos girininkas J. Urbanavičius, čia besidarbuojantis 35-erius metus. Miško muziejus įkurtas 1939 m. statytame, šiandien gražiai sutvarkytame pastate, kurio antrame aukšte įkurtos ekspozicijos. J. Urbanavičius primena, kad miško muziejų įkūrė ilgametis Lekėčių girininkijos girininkas Stasys Ruseckas, kuris čia darbavosi nuo 1955 m. S. Ruseckas muziejaus eksponatus rinko ilgus metus, jam talkino ornitologas Antanas Aleknonis, kurio surinkti lizdai, kiaušiniai yra vieni pirmųjų muziejaus eksponatų. Prie muziejaus kūrimosi prisidėjo ir lekėtiškiai taksidermistai Kęstutis Bybartas bei Ramūnas Keraitis, kurie gyvūnus prikėlė naujam gyvenimui.

Pasak J. Urbanavičiaus, jis moksleiviams savotišką gamtos pamoką pradeda nuo paukščių ekspozicijos, kurioje galima susipažinti su namine pelėda, mažuoju apuoku, sviliku, tetervinu. Girininkas rodo varninių šeimos paukštį – riešutinę ir pasakoja, kad šie paukščiai ir jo namus ne kartą yra aplankę ir nulesę riešutus. Mūsų gidas rodo remezos lizdą, kuris supinamas ant vienos liaunos šakelės, tad visą laiką švytruoja, siūbuoja tarsi lopšys. Čia pat ir mažiausias muziejaus paukštis – karetaitė.

„Štai žalvarinių nesutiksime mūsų rajono miškuose, jų vietą užėmė kėkštai, šarkos, varnos“, – pastebi pašnekovas ir rodo plėšriuosius paukščius – paukštvanagį, nendrinę lingę.

Užeiname į žvėrių ekspozicijos kambarį, J.Urbanavičius rodo į briedžio galvos iškamšą ir pasakoja, kad, suskaičiavus ragų atšakas ir pridėjus du, gali sužinoti žvėries amžių. Čia pat ir retai šiandien sutinkamas baltasis kiškis. Jo išskirtinis bruožas, kad jis gyvena tik miškuose. Baltasis kiškis įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą, kaip ir miškinė miegapelė. Muziejuje galima pamatyti apie 30 gyvūnų rūšių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą.

Kambario kampe sukrauti brakonierių darbo įrankiai, kuriuos surinko patys miškininkai, medžiotojai. Pašnekovas džiaugiasi, kad šiuo metu žmonės darosi sąmoningesni ir nestato spąstų.

„Ši vilkė turi savo istoriją. Ji atkeliavo iš prie Telšių įsikūrusio Žvėrinčiaus, ją papjovė jos vaikai. Taip iškamša atsidūrė pas mus“, – pasakoja J.Urbanavičius ir rodo didžiulio stumbro galvos (iš Pašilių stumbryno) iškamšą, kurio likimas panašus, jis buvo sutryptas kitų gentainių.

Girininkas pabrėžia, kad gyvūnai nėra specialiai nušauti muziejui, dažniausiai rasti negyvi arba žūva, tik tada padarytos iškamšos.

Akį traukia 2004 m. menininko Jono Valeikos sukurtos dioramos su naujausiais eksponatais – gervėmis, kurios buvo rastos žuvusios 2009 m. Sirvydų kaime. Šios salės kampe įsikūręs bebras, plėšrūnė ūdra – tikra žvejų konkurentė, nes pagrindinis jos maistas – žuvis. Muziejaus koridoriaus sienos nukabintos ir kitais medžioklės trofėjais: ragais, žvėrių kaukolėmis, iltimis. Eksponuojami ir vabzdžiai, drugeliai – tai studentų surinktos kolekcijos.

Užsukus į istorijos salę galima sužinoti Šakių miškų urėdijos istoriją, pamatyti senus miškininkų dokumentus, darbo įrankius, taip pat galima pasižiūrėti ir dokumentinių filmų apie Novaraisčio valstybinio ornitologinio draustinio gyvenimą.

Į muziejų gamtoje rastas įdomias medžių kompozicijas atneša ir moksleiviai, įspūdingo dydžio beržą su išaugusiu grybu netoli girininkijos rado patys miškininkai. J. Urbanavičius rodo ir storiausios Sūduvos eglės, stovėjusios Gelgaudiškyje (su ja atsisveikinta 2010 m.), saugomą medieną, pasakoja apie jau istorine praeitimi tapusį pušų sakinimą.

Anot J. Urbanavičiaus, muziejus populiarus tarp moksleivių, darželinukų ir senjorų, lankėsi ir tebesilanko žmonės iš kitų pasaulio šalių, net iš Japonijos, Australijos.

J. Urbanavičius sako, kad žmonės, apsilankę muziejuje, užsuka ir į šalia trykštantį Lekėčių šaltinį.