baneris leidinys

strimaitis
Nuotr. Šakietis Arvydas Strimaitis šiuo metu montuoja „TV pagalba“ laidas, tačiau svajoja ir apie kino režisieriaus darbą.

Asta Saulė ŠULSKYTĖ

Šakietis Arvydas Strimaitis gan dažnas svečias mūsų krašte. Jis neatsisako dalyvauti Šakių „Žiburio“ gimnazijos organizuojamuose renginiuose, mielai bendrauja su jaunimu. Grafikos dizainu užsiimantis kraštietis svajoja apie kino režisieriaus darbą.

Kaip pasakojo pats A. Strimaitis, su profesija jis šiek tiek apsigavo. Įstojęs į Kauno technologijos universiteto Dizaino fakultetą jis pasirinko žiniasklaidos inžineriją, tačiau tai buvo tik patrauklus pavadinimas.

„Nors buvo parašyta, kad studentai bus mokomi ir televizijos laidų montažo, ir animacijos, tačiau šių dalykų užsiėmimų buvo labai mažai, daugelis mokomųjų dalykų daugiau tiko spaudos darbuotojams, – prisiminė mūsų kraštietis. – Po dvejų metų supratau, kad tai nėra tai, ko aš noriu ir laukiu iš savo studijų. Kadangi buvau pusiaukelėje, sukandęs dantis pabaigiau ir gavau poligrafijos inžinieriaus diplomą.“

Pasak A. Strimaičio, jam visada buvo įdomu, kas yra tas žmogus, kuris slepiasi už ekrano, tad net nepajuto, kaip tuo žmogumi pats tapo.

„Mane nuo vaikystės žavėjo visi tie judantys paveikslėliai. Besimokydamas „Žiburio“ gimnazijos pirmose klasėse pabandžiau kompiuteriu piešti paveikslėlius, animuoti, filmuoti ir montuoti mėgėjiškus juokingus filmukus, kurie buvo įdomūs tik mano draugams ir pažįstamiems. Toks buvo hobis, kuris peraugo į darbą, nes aš šiandien dirbu kino filmų ir televizijos laidų meniniu apipavidalintoju arba trumpiau – grafikos dizaineriu“, – pasakojo talentingas jaunuolis.

Beje, savo jėgas jis išmėgino ir piešime, baigė Šakių rajono meno mokyklą. Mokėsi pas tapybos mokytojus Lolitą Rūgytę ir Vytautą Kauną, tačiau, A. Strimaičio teigimu, pastarasis didelių vilčių į jį, kaip į tapytoją, nedėjo.

„Tapyba man nebuvo prie širdies, nes tai per daug abstraktus menas. Teptukas manęs neklausė. Vis tik labiau patiko grafika, labai tikslios linijos, – įsitikinęs šakietis, trumpam susimąstęs, ko jam trūktų iki pilnos laimės. – Labai norėčiau sukurti kokį nors trumpametražį filmą. Tad, manau, kad dar nesu savo vietoje – dabar tik montuoju, o ateityje norėčiau pats kurti. Reikėjo man stoti ne į poligrafiją, o varyt į Vilnių ir studijuot režisūrą. Gal būčiau su kitokiais žmonėmis susipažinęs ir tą savo pirmąjį filmą jau padaręs.“

A. Strimaitis prasitarė, kad nuo 2010 m., kai baigė universitetą, dirba prodiuserinėje kompanijoje Just.TV, tai ši veikla šiek tiek ir pabodo.

„Norėtųsi jau kokių pokyčių gyvenime, tačiau aš esu labai sėslus. Jei kažką pradedu, noriu eit užtikrintai, o kada prasideda eksperimentavimai, man nepatinka nežinia. Šiais laikais galima ir vidury miško piešt, jei yra geras internetas. Mano bendražygis kolega tai iki šios dienos niekur taip ir nebuvo įsidarbinęs, pardavinėja viską internetu, jam ir nebūtina išeit iš namų. Aš taip neišsėdėčiau, nes man per dieną būtina pakeisti bent dvi dislokacijas, kad nebūtų klaustrofobijos“, – juokėsi mūsų kraštietis, šiuo metu dirbantis laidos „TV pagalba“ montažo režisieriumi, nes turi pats nuspręsti, kas iš nufilmuotos medžiagos turi pakliūti į eterį, kas įdomu, o kas ne.

Nedirbant tokio darbo, iš tiesų labai sunku suprasti, kaip paruošiama medžiaga išėjimui į eterį. A. Strimaitis pasakojo, kad apkarpyta medžiaga siunčiama teksto rašytojai. Tada jį įgarsina kitas darbuotojas ir galiausiai užkadrinis balsas „aprengiamas“ muzika, vaizdais ir įkonstruojamas į siužetą.

Prakalbus apie provincijos vaikų galimybes pasiekti savo svajonių išsipildymo globaliame pasaulyje, grafikos dizaineris neslėpė – šiandien jau vien tai, kad žmogus kilęs iš provincijos, yra privalumas. Pasak jo, jis žino daug pavyzdžių, kai į didmiestį iš rajono atvykęs jaunimas pasiekė daugiau už tuos, kurie gyveno prie pat universiteto ar kino studijos, nes, pasikeitus aplinkai, jie pamato, kiek atsiranda galimybių, ir puola jomis pasinaudoti.

„Tik kai kas gėdijasi savo tarmiškumo, nes, prakalbus zanavykiškai, kitas jau šaukia, kad šitas yra iš kaimo, tačiau to nereikia nei bijot, nei slėpt. Be to, ir nepaslėpsi. Nors kai kurie mūsų kraštiečiai ir stengiasi tai daryti, vos pagyvenę metus kitus didmiestyje pradeda kalbėti „miestietiškai“. Tada būna visai neskanu, – įsitikinęs mūsų kraštietis. – Šiais globalizacijos laikais reikia išlaikyti tautinį paveldą ir kalbėti lietuviškai, originalia tarme, nes savo krašte turime tokių žodžių, kurių niekur kitur šalyje nežino. Šiandien jau neįdomu, kad moki kalbėti angliškai, jau žymiai įdomiau, jei kas kalba prancūziškai ar ispaniškai.“

Paklaustas, ką veikia laisvalaikiu, A. Strimaitis turėjo gerai pagalvoti. Paaiškėjo, jis žaidžia kompiuterinius žaidimus, tačiau pats pripažino, kad tai blogai, nes ir darbe, ir po darbo sėdi prie kompiuterio. Darbe jam net pastatė tokį stalą, prie kurio galėtų dirbti stačiomis, kad mažiau traumuotųsi stuburas. Tiesa, neseniai jis įsigijo retro kemperį. Dabar kartu su žmona ir dviem vaikučiais ketina dažniau išvažiuoti į gamtą ir kompensuoti šeimai laiką, kurį jie leidžia atskirai.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Paieška

 

pazvelk1

sms

Klausimas - atsakymas

lt_ukis

f_drg

Videoreportažų archyvas

 

 
 
70

Reklama


188x376-ext

traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

 

 

 

 

 

 
 
 
futbolas
 
 
paluobiai
 
 
 gustainiskiu namai
 
festivalis
 
 
musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos