baneris leidinys

gyvybes diena
Nuotr. Renginio dalyviai dar neskubėjo skirstytis, po Šakių parapijos klebono Antano Matusevičiaus palaiminimo sustojo bendrai maldai.


Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Praėjusį šeštadienį Šakių kultūros centre vyko konferencija „Kaip būti krikščioniu šeimoje?“, skirta Gyvybės dienai paminėti. Į klausimą, kaip būti krikščioniu šeimoje, bandė atsakyti Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas doc. dr. Artūras Lukaševičius, įžvalgomis apie krikščionišką žmogaus sampratą dalijosi Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Radžvilas.

Renginys prasidėjo menine kompozicija pagal Bruno Ferrero pasakojimus sielai apie jūros žvaigždes, bangų išmestas į krantą, kurių gyvybes gelbėjo žmonės.

Vienas iš konferencijos organizatorių, Šakių šeimos dekanato centro vadovas, gydytojas Vaidas Balčiūnas priminė, kad Pasaulinė gyvybės diena minima kasmet paskutinį balandžio sekmadienį.

„Po jos iš karto minime Motinos dieną. Juk tai motina yra gyvybės nešėja, Dievo valia per mamas ateiname į šį pasaulį, tikriausiai ne veltui ir šios dienos yra greta“, – kalbėjo V. Balčiūnas bei pristatė Krizinio nėštumo centro parengtą parodą „Kaip gerai, kad tu gimei“, kurioje fotografės Giedrės Šataitės užfiksuotos moterys pasakoja, kaip neplanuotas nėštumas gali tapti gražios ir prasmingos motinystės pradžia.

A. Lukaševičius, norėdamas atsakyti į klausimą, kaip būti krikščioniu šeimoje, pirmiausiai papasakojo apie save. Kad užaugo sovietmečiu ir kad būdamas paauglys į Dievą netikėjo. Tik vėliau, studijuodamas, pradėjęs lankyti paskaitas VDU Katalikų teologijos fakultete, suprato, kad jam sovietmečiu melavo.

„Dar mokykloje buvau išmokytas, kad žmogus yra arba tikintis, arba išsilavinęs. Universitete sutinku žmonių, kurie buvo ir giliai tikintys, ir labai išsilavinę. Juk ir didžiausi pasaulio mokslininkai, kurių vardais buvo pavadinti matavimo vienetai, – Paskalis, Niutonas, Voltas, Amperas – buvo tikintys. Pamačiau, kad mokslas ir tikėjimas yra ne priešai. Ir man tai daro didelį įspūdį“, – pasakoja A. Lukaševičius ir priduria, kad 1991 m. įvyksta antrasis lūžis: nuėjęs į vieną maldos grupę, jis sutinka jaunus žmones, šeimas, kurie ne tik įdomiai kalbėjo apie krikščionybę, bet tuo ir gyvena. A. Lukaševičius pripažįsta, kad savo dvasinį gimtadienį švenčia po apsilankymo Taizė bendruomenės renginyje, kuriame jam didžiausią įspūdį palieka išgirstos giesmės. Vėliau jis teologiją studijuoja Budapešte, Jungtinėse Amerikos Valstijose.

lukasevicius
„Toks būtų mano tarsi pasiteisinimas, kad esu ne kunigas, ne vienuolis, bet esu pasaulietis ir kalbu žmonėms apie Dievą“, – sako A. Lukaševičius ir pamąstymui susirinkusiems užduoda klausimą, kaip būti krikščioniu-kataliku šeimoje? Šiandien tris vaikus auginantis tėvas sako, kad būti kataliku – tai nereiškia būti pakrikštytu ir laikytis dešimties Dievo įsakymų.

„Manau, esminis krikščionio bruožas – asmeninis ryšys su Jėzumi“, – tvirtina A. Lukaševičius, šiandien dar ir ruošiantis sužadėtinius Santuokos sakramentui. Jis pripažįsta, kad tik tikėjimas padėjo santuokoje išgyventi jau 20 metų, ir svarsto, o ką daryti, kai šeimoje vienas sutuoktinis yra giliau tikintis, kitas mažiau. Anot jo, nereikėtų pastarojo per prievartą vilkti į Mišias ar rekolekcijas, kad atsiverstų į tikėjimą, tačiau savo tikėjimą deklaruoti ne žodžiais, bet krikščioniškumą liudyti savo gyvenimu ir elgesiu.

„Ugdyti vaikų tikėjimą taip pat nėra lengva. Tikėjimas vaikams sudeda gerą gyvenimo pagrindą nepasiklysti. Bet kaip jiems tą tikėjimą įskiepyti?“ – kėlė klausimą A. Lukaševičius. Jis čia pat atsakė, jog reiktų vaikus išmokyti melstis, anot jo, jie pirmiausiai turi pamatyti besimeldžiančius tėvus. Siūlė tiesiog visiems šeimos nariams vakare sukalbėti „Tėve mūsų“ maldą. Kalbėdamas apie vaikų rengimą sakramentams, pastebėjo, kad kartais tėvai vaikų tikėjimą sugriauna, pasakojo atvejus, kai vaikai namuose bijo pasimelsti, nes tėvai iš jų šaiposi.

„Dažnai keliame klausimą, nuo kokio amžiaus vaikus vestis į Mišias? Atsakymo nežinau. Bet galiu pasidalinti mūsų šeimos patirtimi – jei savo vaikui tikėjimą susiesiu su pareiga, jis tą tikėjimą vėliau atmes. Todėl bandau susieti krikščioniškas praktikas su maloniais dalykais. Mes einame į Mišias, o po jų užsukame suvalgyti ledų. Nemanau, kad atpildas yra blogai“, – sako A. Lukaševičius ir priduria, kad savo sūnui paaugliui Mišias parenka, vyksta į bažnyčią, kur Mišiose dalyvauja daugiau jo bendraamžių. Anot. A. Lukoševičiaus, paauglystėje vaikai turėtų daugiau bendrauti su kitais savo amžiaus krikščionimis, tai galėtų būti stovyklos, piligriminiai žygiai ir kita.

Svečias palietė dar vieną klausimą – jaunų žmonių gyvenimą kartu iki santuokos sakramento. Anot A. Lukoševičiaus, žmonės taip nori pasitikrinti, ar tinka vienas kitam. Jis pateikė tokius statistinius duomenis, kad tokios šeimos vėliau skiriasi 50 proc. daugiau nei tos, kurios iki santuokos kartu negyvena. A. Lukaševičius įsitikinęs, kad žmonių santykių kokybė priklauso nuo daugybės faktorių, kurie atsiranda vėliau santuokoje: pagarba, saugumo jausmas, hormonų kaita... Viso to tiesiog nepatikrinsi.

„Melskimės daug už savo vaikus!“ – tokiais žodžiais užbaigė pranešimą A. Lukaševičius.

Konferencijoje dalyvavusi Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos narė, vilkaviškietė, šešių vaikų mama Irena Naujokienė sukūrė savo šeimos kalendorių, nes tokioje gausioje šeimoje kiekvieną mėnesį yra kurio nors nario gimtadienis.

Įžvalgomis apie krikščionybę dalijęsis Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Radžvilas įsitikinęs, kad šiandien krikščionišką šeimą naikina labai galingos jėgos, siekiančios sumenkinti bei nuvertinti šeimos vaidmenį šių dienų visuomenėje ir išstumti ją į viešojo gyvenimo užribius.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos