Nuotr. Rimas Vaičaitis savo jausmus gimtinei išsako eilėraščiuose, o biblioteka jo kūrybą sudėjo ir į trečiąją knygelę, kurią susitikimo metu ir įteikė kraštiečiui.
R. Vaičaičio tėvas Kostas Vaičaitis baigiantis karui pasitraukė į Vakarus. Pats R. Vaičaitis gimė Šakiuose, vaikystę ir jaunystę praleido Kidulių apylinkėse. Pradžios mokslus Rimas baigė Valenčiūnų septynmetėje mokykloje, vėliau juos tęsė Kidulių vidurinėje.
„Esu dėkingas mokytojams, kurie davė ne tik gerus žinių pagrindus, bet ir padėjo suformuoti charakterį, ypač dėkingas esu mokytojai Kristinai Tindžiulienei“, – savo pirmus žingsnius mokslo keliu prisimena kraštietis.
Atsiradus galimybei 1960 m. tėvas R. Vaičaitį pasikvietė į Čikagą. Nors atvykęs jaunuolis nė žodžio nemokėjo angliškai, tėvo raginamas nedelsdamas suskato mokytis kalbos ir po poros metų R.Vaičaitis tapo Ilinojaus universiteto, kuriame mokėsi apie 200 lietuvių, studentu. Todėl, anot profesoriaus, bendraudamas su jais lietuvybę ir išlaikė. 1967 m. R. Vaičaitis baigė bakalauro studijas ir įgijo aeronautikos inžinieriaus specialybę, po metų – magistro laipsnį, dar po poros metų apgynė daktaro disertaciją.
R.Vaičaitis savo mokslinę veiklą pradėjęs Ilinojaus universiteto Aeronautikos inžinerijos katedroje, vėliau ją tęsė Kolumbijos universitete, vadovavo Statybos ir inžinerijos katedrai.
„Dirbti sekėsi gerai. Po maždaug septynerių metų buvo svarbus patikrinimas, kurio metu svarstyti mano nuveikti darbai, tuomet gavau „tenure“ profesoriaus vardą, o tai man užtikrino darbą universitete visam gyvenimui“, – pasakojo kraštietis.
Universitete mokslininkas rado ir savo būsimą žmoną, lietuvę Auksę, susilaukė dviejų dukrų.
R.Vaičaitis svarbias mokslo žinias perteikia ir kitiems: nuo 1976 m. glaudžiai bendradarbiauja su Lietuvos mokslininkais, skaito universitetų studentams paskaitas, bibliotekoms siunčia mokslo knygas, vadovėlius. Jo rūpesčiu buvo įsteigtos stipendijos ne tik studijuojantiems tiksliuosius mokslus, bet jauniems menininkams ir muzikams. Mat pats R. Vaičaitis mėgo muziką, vaikystėje puikiai grojo akordeonu. 1993m. R. Vaičaičiui suteiktas pirmasis šioje aukštojoje mokykloje Kauno technologijos universiteto garbės daktaro vardas.
„Sovietmečiu atvykęs į Lietuvą, visur važiuodavau dar su palyda, o kai atvykau 1989 m., lankantis Dzūkijoje, jau plevėsavo trispalvės. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, čia atvažiuoju kasmet“, – sako kraštietis.
Jis ne tik šiltai bendrauja su giminaičiais, buvusiais mokytojais, mokslo draugais, bet serga ir už Lietuvos krepšininkus.
R.Vaičaitis savo jausmus gimtinei išsako eilėraščiuose, nors susitikimo metu tvirtino, kad niekada negalvojo, jog kažkada ims rašyti eiles. Anot jo, gyvenant už Atlanto ir klausantis lietuviškos muzikos, jam įstrigdavo koks lietuviškas žodis ir nuo to žodžio visa eilėraščio eilutė atsirasdavo... Bibliotekos skaitytojai jau susipažino su dviem R. Vaičaičio poezijos knygomis – „Kryžkelė“ ir „Toliai“. Rajono bibliotekos darbuotojai kartu su poete Onute Jasinskiene susitikimo metu už ilgametę bičiulystę su Šakių viešąja biblioteka svečiui parengė tikrą staigmeną – jo eilėraščius sudėjo ir išleido trečią knygelę pavadinimu „Atspindžiai“, kurią susitikimo metu ir įteikė R. Vaičaičiui.
„Lai tie atspindžiai bus nuo Šakių iki Niujorko...“ – linkėjo bibliotekininkės mūsų kraštiečiui, o visiems susirinkusiems R. Vaičaičio eilėraščiais sukurtas dainas dovanojo Violeta Simonavičienė bei Skirmutė Janulaitienė.
Susitikimo pabaigoje Niujorke gyvenantis kraštietis, puikiai kalbantis lietuviškai, prisipažino, kad skaito lietuvišką spaudą, žiūri lietuviškas žinias, o svarbiausia – jo gyslomis teka tikro suvalkiečio kraujas.