baneris leidinys

garkauskaite2
Luokės senosios kapinės ir koplyčia. Čia išsipildė Jolantos Garkauskaitės svajonė – surasti Tado Blindos palaidojimo vietą. Asmeninio archyvo nuotr.

Asta Saulė ŠULSKYTĖ  
 
Nuo seno viena iš labiausiai viliojančių vietų Lietuvoje yra dvarai. Apgriuvę ar prikelti naujam gyvenimui, jie vienodai žavi ir traukia visais metų laikais. Todėl nenuostabu, kad internete gausėja įvairių svetainių, pristatančių kultūrinį dvarų paveldą. Viena iš tokių – „Facebook“ paskyra „Laiko gijos“, kurios autorė gelgaudiškietė Jolanta Garkauskaitė.

Nuo vaikystės žavėjosi senove

Paklausta, kaip kilo mintis sukurti tokią svetainę, J. Garkauskaitė neslėpė, kad nuo vaikystės ji žavėjosi senove, norėjo būti archeologe, istorike, tyrinėtoja, o išėjusi į mokyklą, dažnai visas pamokas praleisdavo apleistuose Gelgaudiškio dvaro rūmuose.

„Aš apeidavau visus kampelius, išglostydavau visus koklius, įsivaizduodavau, kaip ten gyveno ponai, ką jie veikė, – prisiminė „Laiko gijų“ autorė, prisipažinusi, kad meilę senovei jai įskiepijo močiutė (tėtės mama), kuri daug pasakojo apie senus laikus. – Jos sodyba vienkiemyje alsuote alsavo praeitimi – baltos raižytos langinės, klėtis, per Sekmines apkaišyta beržų šakomis. Aš ten miegodavau. Prisimenu, kaip jie kvepėdavo. Ant sienų kabėjo šventųjų paveikslai. Ten būdavo tokia aura, kurios neįmanoma apsakyti. Močiutė nuolat kartojo, kad buvo bajoraitė, kad turėjo baltą skrybėlaitę, baltas pirštinaites... Ir tai mane labai žavėjo.“

Laisvadieniai paaukoti dvarams

Pašnekovės pomėgis važinėti po dvarus, domėtis jų praeitimi, užsirašinėti įspūdžius ir dvarų istorijas, artimiesiems ir draugams paskatinus, išaugo į visiems viešai prieinamą svetainę „Laiko gijos“. Pirmąsias keliones į dvarus paskatino jos giminaičiai, taip pat dideli dvarų mylėtojai, ir istorijos pedagogas Benjaminas Mašalaitis, viename iš savo knygų pristatymų palikęs jai įrašą, kad nesustotų ir tęstų savo keliones, nes jos nesibaigia vien tik knygų skaitymu.

„Kadangi mano darbas man leidžia keliauti ir rašyti, visi mano laisvadieniai ir savaitgaliai yra paaukoti dvarams ir jų aprašymams“, – pasakojo gelgaudiškietė, prisipažinusi, kad dėl šio savo pomėgio labai susigadino regėjimą, mat tenka iki paryčių kuistis archyvuose, ieškant faktų, nes istoriniuose šaltiniuose dažnai pasitaiko klaidų, būna netgi datos nesutampa ir nieko keisto – istoriją rašo žmonės, o jie gali klysti.   

garkauskaite
Jolanta Garkauskaitė, artimųjų ir draugų paskatinta, prieš trejus metus aplankytus dvarus ir jų istorijas pradėjo publikuoti „Facebook“ paskyroje „Laiko gijos“. Asmeninio archyvo nuotr.

Neįmanoma rasti informacijos  

„Laiko gijų“ autorė neslėpė, kad yra tokių dvarų, kuriuos aplankė prieš penketą metų, tačiau apie juos dar nieko parašyti negali, o ir nuotraukos jau bus pasenusios, mat apie juos neįmanoma rasti jokios informacijos. Jos giminaičiai, gyvenę tame dvare, pasakojo, kad vieno kambario sienos buvo vien iš veidrodžių, o lubose buvo įrengtas akvariumas – plaukiojo žuvys.

„Nežinau, kokios buvo tos žuvys, bet to dar nebuvo tekę niekur girdėti. Žinom, kad dvarai turėjo savo oranžerijas, išpuoselėtus parkus, pilnus tvenkinius žuvų, bet kad kur nors būtų įrengtas akvariumas, jokiuose šaltiniuose nėra užsimenama“, – stebėjosi daug dvarų mačiusi pašnekovė.

Pasitaiko ir kitokių kuriozų – paaiškėja, kad tokiu pavadinimu yra ne vienas dvaras, o keli. Taip buvo su Burbiškių dvarais. Pasirodo, jie yra keturi. Ketvirtąjį J. Garkauskaitė atrado ieškodama pirmųjų trijų, ilgai ieškojo informacijos archyvuose, kol surado vieną vienintelį istoriką, kuris apie tą dvarą buvo parašęs. Pasak jos, tai buvo didelis atradimas.

Mylimiausias – Gelgaudiškio dvaras

„Dvarai yra mano aistra, visas mano gyvenimas, todėl neskaičiuoju laiko, praleisto jų beieškant ir berašant. Norėčiau išleisti tokią knygą, kurioje būtų visa informacija apie visus dvarus, kad atsivertusi galėčiau paskaityti apie kiekvieną. Rašau rankraščius ir turiu viltį, kad jei nepadarysiu to pati, gal tai kas nors padarys už mane“, – atviravo „Laiko gijų“ autorė, neslėpdama, kad pats mylimiausias Gelgaudiškio dvaras visada buvo šalia.

„Aš net dabar akyse matau tuos originalius koklius, kurie vėliau buvo išnešioti. Atsimenu, kaip jis atrodė, kai buvo apleistas, kai buvo sudegęs. Vaikščiodama po jį, prisimindavau čia filmuoto „Tado Blindos“ scenas. Tikriausiai nėra nė vieno gražesnio lietuviško filmo, – svarstė J. Garkauskaitė, neslėpdama aistros šiam filmui ir jo pagrindiniam herojui. – Tiesa, istoriniai faktai yra kiek kitokie. Tadas Blinda nebuvo biednas žmogus. Jis buvo kilęs iš pasiturinčios šeimos. Tai buvo realus tuo laikmečiu gyvenęs žmogus. Mano viso gyvenimo svajonė buvo nuvažiuoti į Tado Blindos kraštą, surasti jo kapą, aplankyti pušį, prie kurios visi davė priesaikas. Šiandien galiu pasakyti, kad dalis šio noro jau įvykdyta. Deja, visko padaryti nespėjau, diena buvo per trumpa.“

Surado palaidojimo vietą

Gelgaudiškietė prisiminė Luokę, jos turgaus aikštę, kur Tadas Blinda buvo užmuštas, senąją koplyčią ir kalnelį, kur jis buvo palaidotas. Pašnekovė prasitarė, kad, matyt, likimas ją lepina ir atsiunčia gerus žmones, kurie jai keliaujant po dvarus labai daug yra padėję. Mat Luokėje sutiko vieną vietinį, kuris miestelio kapinaitėse parodė netgi tą vietą, kur kažkada buvo Tado Blindos kapas. Paaiškėjo, kad dabar ten jo nėra. Pasak pašnekovės, sutiktas žmogus jai paliudijo, jog vaikystėje matė, kaip „atvažiavę rusų kareiviai kažką prie to kapo veikė, gal ir paminklą tuokart nugriovė, vis tik tai buvo istorinė asmenybė – Žemaitijoje gerai žinomas sukilimo dalyvis, kurį ir šiandien žmonės prisimena“.

Tai yra mūsų kultūra

„Su kiekviena miela diena mes visi esame istorija. Važinėjimas po dvarus man yra sielos atgaiva. Aš galiu ištisas valandas sėdėt ir medituot. Ne be reikalo dvarininkai savo sodyboms rinkdavosi nepaprastai gražius gamtovaizdžius šalia vandens telkinių, veždavosi garsiausius architektus. Tai yra mūsų kultūra. Ir neteisingai sovietmečiu buvo traktuojama, kad dvarininkai buvo buržujai, buožės. Kiek aš pati aplankiau dvarų, tai ant pirštų galiu suskaičiuot, kiek iš jų buvo blogų, kurie engė ir išnaudojo žmones“, – pabrėžė J. Garkauskaitė, įsitikinusi, kad, jei prarasime dvarų kultūrą, mes žlugsime kaip tauta.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

92

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

gustainiskiu namai

 

   
musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos