Šeštadienį Šakių rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje pristatyta Vidos Girininkienės ir Raimondo Daniliausko knyga „Įžvalgos apie Šakių apskritį“. Tai dovana rajono žmonėms Šakių miesto 420-ojo gimtadienio proga.

 

Sausakimšoje salėje vos sutilpo visi norintys išgirsti autorių prisiminimus apie tai, kaip jiems sekėsi rinkti faktus ir rasti tokių istorinių detalių, kurios nebuvo paminėtos Algimanto Miškinio knygoje „Šakiai 1599–1999“, išleistoje Šakių 400 metų gimtadienio proga. „Įžvalgos apie Šakių apskritį“ iš pradžių buvo spausdinamos laikraštyje „Valsčius“ ir tik po šešerių metų kruopštaus darbo buvo nuspręsta išleisti knygą. Mat, pasak V. Girininkienės, labai gailėjo, jog daug surinktos medžiagos nepanaudotos lieka. Jos leidybą inicijavo asociacija „Valsčiaus Metų žmonių klubas“, vadovaujama Giedrimės Didžiapetrienės.

Knygos bendraautorė prisiminė, kad iš pradžių ir ji pati į įžvalgų rašymą žiūrėjo labai lengvabūdiškai, nes nežinojo, kas iš to išeis, bet straipsnis po straipsnio ir viskas pradėjo rutuliotis. Pasak jos, su Raimondu likimas ją suvedė visai atsitiktinai – juos supažindino Sintautų seniūnas Kęstutis Birbilas. Mat „pradžioje R. Daniliauskas nebuvo pagrindinis jos padėjėjas“. Jie pradėjo dirbti drauge, kai susėdo viename kabinete, nes V. Girininkienei reikėjo vietos, kur prisiglausti, kai atvykdavo į mūsų kraštą rinkti medžiagos.

Reikia paminėti, kad prie įžvalgų jie pradėjo dirbti trise. Jų komandoje buvo ir Kęstutis Vaičiūnas, tačiau vėliau jis pasitraukė. Knygos autorė prisiminė, kad „kuo toliau, tuo labiau Raimondas jai pradėjo siūlyti tokias temas, kurios netgi išėjo už Šakių regiono ribų“.

„Aš netgi išsigandau. Jis sako man, kad štai kažkur yra Gumiliovas, kažkur yra Romanovas. Piteryje. Kaliningrade. O kodėl nenuvažiavus, nepatikrinus? Tada nori nenori pradėjom atlikti tam tikrus mokslinius tyrimus“, – prisiminė V. Girininkienė, daug reikalingų dokumentų radusi Maskvos, Sankt Peterburgo, Varšuvos ir Gardino valstybiniuose archyvuose.

Jos teigimu, po šių tyrimų knygą nebus gėda padovanoti ir Lietuvos istorijos instituto direktoriui Rimantui Mikniui, ir garsiausiems mūsų istorikams, tyrusiems tarpukario laikotarpį. Tad tarp daugybės knygoje aprašytų asmenybių yra labai įdomių biografijų, pateiktų žymiai platesniame kontekste. Knygos autorė atskleidė, kad jai pavyko daug įdomių dalykų surasti apie Nikolajų Gumiliovą, kuris savo karinę karjerą, įstojęs savanoriu prieš Pirmąjį pasaulinį karą, pradėjo Šakiuose, kur mūšiai vyko keturias dienas, o savo pirmąjį eilėraštį karine tema jis skyrė būtent Kudirkos Naumiesčiui.

„Knygoje straipsnių nuo... iki jūs neieškokite. Tai yra įžvalgos. Imame tam tikrą periodą ir rašome, ką jame naujo matome“, – perspėjo knygos bendraautorė, džiaugdamasi atrastais naujais dalykais, pavyzdžiui, apie Vincą Kudirką ir geltonas rožes, kurias savo laiške jis prašė pasodinti.

R. Daniliausko teigimu, dalyvauti įžvalgų leidime buvo savotiška avantiūra, nes niekas nežinojo, kas iš to išsirutulios. Pasak jo, knygą parašyti ne taip paprasta – reikia daug informacijos, laiko ir pinigų, tad be rėmėjų nebūtų pavykę jos išleisti.

Knygos autorius atviravo, kad leidžiant šią knygą „jo arkliukas buvo tarpukario spauda arba ikikarinė spauda, rusiška, lietuviška, nesvarbu“. Jam užkliuvo tektų kalba, tuometinis žodynas, posakiai, todėl į įžvalgas įdėjo daug citatų, kad nebūtų pamiršti zanavykiški žodžiai, daugelį kurių esame primiršę ir šiandien jau nebenaudojame. Beje, jo teigimu, esame pamiršę, o reikėtų pagerbti ir Praną Kriaučiūną iš Lukšių valsčiaus, žinomą kaip straispnių rinkinio „Laiškai iš Zanavykijos“ autorių, ir mūsų krašto to meto korespondentus Justiną Strimaitį, Justiną Kudirką, Kostą Stiklių, rašiusius į visus respublikinius laikraščius, nes Šakių kraštas tuomet savo laikraščio neturėjo, artimiausias buvo „Zanavykas“. Jei jie būtų nerašę, mūsų regionas būtų užmirštas, nežinomas, todėl knygoje taip pat galima rasti jų straipsnių ir žinučių, populiarinusių mūsų kraštą. V. Girininkienė pabrėžė, kad spauda yra vienas iš pagrindinių tyrimo šaltinių, tad periodika anksčiau visai nepelnytai buvo nuvertinama, tačiau dabar ji vėl iš naujo yra atrandama. V. Daniliauskas apgailestavo, kad mes turime daug informacijos, tačiau nežinome, kur ji yra, tad ne visada pavyksta ją rasti.

Įdomumo dėlei reikia paminėti, kad knyga nėra lengva – sveria 1 kg 400 g. Ją pardavinėdami mugėje bendraautoriai padarė savotišką apklausą: kas yra verčiau – knyga ar skilandis? Paaiškėjo, kad fifti fifti – net pusei apklaustųjų knygą paskaityti yra verčiau nei suvalgyti skilandį.