Alytiškės, istorikės Deimantės Aidukaitės-Mikelionienės šeimos šaknys siekia Lekėčių kraštą. Jau ilgus metus ji domisi giminės istorija, šį kartą rengia publikaciją apie mūsų krašto vestuvių papročius (1918–1940 m.), analizuodama archyvų medžiagą bei mūsų krašto žmonių jai perduotas vestuvių nuotraukas. D. Aidukaitė-Mikelionienė sutiko papasakoti apie savo tyrinėjimo įdomesnius aspektus.

Papasakokite apie save.

Gimiau ir užaugau Alytuje, tačiau mano šeimos šaknys slypi trijuose etnografiniuose Lietuvos regionuose: Dzūkijoje, Suvalkijoje ir Aukštaitijoje. Mes su broliu augome šeimoje, kuriai buvo labai svarbu žinoti ir kalbėti apie savo protėvius. Greičiausiai mano entuziastingas domėjimasis šeimos kilme buvo impulsas pasirinkti istorikės kelią. Vytauto Didžiojo universitete baigiau istorijos bakalauro studijas, Mykolo Riomerio universitete – viešojo administravimo magistro studijas. Šiandien mano kasdienybė neatsiejama nuo istorijos mokslo – dirbu Alytaus kraštotyros muziejuje.

Kas jus sieja su mūsų kraštu?

Mano šviesios atminties močiutė Eugenija Jonaitytė-Aidukienė, lietuvių kalbos mokytoja, gimė ir užaugo Lekėčiuose. Didesniąją gyvenimo dalį gyveno Antanave, tad ji dažnai išdidžiai pabrėždavo esanti zanavykė! Ji pasižymėjo nepaprastu žingeidumu, skatinimu siekti mokslo. Nuo lopšio mums skiepijo meilę tėvynei, kalbai, liaudies dainai. Atostogų metu mes dažniausiai deklamuodavome močiutės parinktų poetų eiles, rašydavome diktantus, rengdavome vaidinimus. Net močiutės dovanos gimtadienio proga (vaiko akimis atrodė) buvusios savitos – rankomis siūtas tautinis kostiumas, kryžiažodžių rinkinys apie Lietuvą ar knyga. Tik suaugęs suvoki, kad taip vyko tikrosios gyvenimo, patriotizmo pamokos. Turėti tokią močiutę – išties didelė privilegija.


„Nuotraukose užfiksuoti jaunavedžiai atveria galimybę pamatyti tik tam laikotarpiui būdingą aprangą, šventinius aksesuarus. Be to, kiekviena pora – tai atskira pažinties ir meilės istorija.“, – Deimantė Aidukaitė-Mikelionienė.

Kodėl kilo mintis analizuoti mūsų krašto vestuvių papročius?

Gilindama šeimos genealoginius duomenis, prieškario bažnytinėse metrikų knygose radau savo prosenelių vedybų aktus. Pasidarė įdomu sužinoti, ar jie to meto jaunavedžių kontekste išsiskyrė. Viena prosenelė buvo vyresnė už prosenelį ketveriais metais, kita – gerokai jaunesnė, tekėjusi už našlio. Smalsumą žadino ir jų santuokinis laikas – neįprastos savaitės dienos ar metų laikas vedyboms. Paaiškėjo, kad pirmosios nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu vestuvių metas buvo žiema, o populiariausia savaitės diena laiminti jaunavedžius – antradienis. Analizuojant skirtingose etnografinėse srityse susituokusių jaunavedžių elgsenas, išryškėjo ir tam tikri regioniniai skirtumai. Tokiu būdu tylus šeimos šaknų tyrinėjimas peraugo į norą pasidalinti žiniomis platesniame rate, paskatinti kitus domėtis savąja šeimos kilme bei kartu tarti padėkos žodį savo močiutės ir prosenelių žemei už patirtas neišmatuojamas dvasines dovanas.

Kur ieškojote informacijos? Kokios informacijos suteikė rasti dokumentai?

Pagrindinis informacijos šaltinis mano atliktiems tyrimams – tai Barzdų, Gelgaudiškio, Griškabūdžio, Ilguvos, Kaimelio, Lekėčių, Lukšių, Paežerėlių, Paluobių, Plokščių, Šakių, Sintautų, Slavikų, Sudargo, Sutkų, Valakbūdžio ir Žemosios Panemunės parapijų bažnyčiose rašytos vedybų aktų knygos. Jos saugomos Lietuvos valstybės istorijos archyve. Tai puikus informacijos šaltinis, išryškinantis tipines vedybines elgsenas – jaunavedžių vedybinį amžių, laiką santuokai sudaryti, santuokų su našliais ar kitatikiais charakteringumus, šeimų lokalumo bei priešjungtuvinių sutarčių sudarymo ypatybes ir kt. Tarp daugiau kaip šešių tūkstančių analizuotų vedybų aktų, rašytų pirmosios nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, ypač intrigavo nebūdingų atvejų atradimas. Tarkim, užfiksuoti faktai, kad jaunikis prieš sutartas vestuves pabėgo, o pirmajai santuokai mergina pribrendo tik būdama 60 metų, o keletas jaunikių – tik po 60 metų ir t.t. Buvo peržvelgtas ir Vilkaviškio vyskupijos kurijos fondas, kuriame išlikę fragmentiški dokumentai. Be kitų įdomių detalių, jie atskleidžia, koks buvo nustatytas mokestis dvasininkui už paskelbtus užsakus bei jungtuvių laiminimą. Peržiūrėta gausybė prieškario periodinių leidinių, kuriuose atrastos žinutės savitai papildo įvardintas santuokines elgsenas.

Kokią informaciją gali suteikti vestuvių fotografija?

Per kelerius metus pavyko sukaupti tris dešimtis fotografijų skaitmeninių kopijų. Nuotraukose fiksuoti jaunavedžiai atveria galimybę pamatyti tik tam laikotarpiui būdingą aprangą, šventinius aksesuarus. Be to, kiekviena pora – tai atskira pažinties ir meilės istorija. Džiugu, kad fotografijų pateikėjai pasidalijo ne tik nuotraukomis, bet papasakojo jaunavedžių pažinties aplinkybes ar poros dramatiškai susiklosčiusį likimą. Viena fotografija ir istorija atskriejo net iš tolimosios Aliaskos. O gimtajame Alytuje radau ne tik zanavykų vestuvių nuotrauką, bet ir jaunikio dienoraštį, kuriame jis atvirai aprašo be atsako ne vienerius metus puoselėtus jausmus būsimai žmonai. Tačiau, ko gero, viena įdomiausių šeimos istorijų buvo Onos ir Aleksandro Žulių, gyvenusių Barzduose. Ši pora susituokė 1930 m. gruodžio 29d., o 1944 m. Aleksandras buvo priverstas pasitraukti į Vakarus. Ona Lietuvoje liko su penkiais vaikais ir besilaukianti šeštojo. Iki Aleksandro sugrįžimo į Lietuvą 1994 m. Žuliams pavyko pasimatyti vos du kartus.

Pasidalinkite, kokie buvo vestuvių papročiai tarpukariu?

Greičiausiai ekonominė raida lėmė, kad Zanavykijoje klostėsi kiek kitokios vedybinės elgsenos nei Dzūkijoje. Zanavykų nuotakos ir jaunikiai tuokdavosi kiek brandesniame amžiuje. Jeigu 21-erių–25-erių metų dzūkės jau buvo ištekėjusios, tai zanavykės tokio amžiaus dar tik kraičius ruošė. Tokia pati ypatybė būdinga ir jaunikiams: pietinės Užnemunės dalies jaunikiai įprastai vesdavo 25-erių–28-erių metų, šiaurinės – 28-erių–30 metų. Praktiški zanavykai nevengė kelti dvejų vestuvių tą pačią dieną vienos šeimos atžaloms, kas visiškai nebūdinga dzūkams. Kaip žinia, Zanavykija yra vadinama „kunigų aruodu“, tad neretai iš čia kilę dvasininkai laimindavo savo giminaičių vedybas. Taip pat zanavykai buvo kur kas atviresni nei dzūkai užmegzti santuokinę pažintį per spaudą.

Kada ir koks bus šito jūsų darbo rezultatas?

Informacijos analizė truko ne vienerius metus, tačiau viliuosi, kad kitąmet knygos pavidalu pavyks skaitytojams pristatyti zanavykiškų vestuvių ypatybes, iliustruotas gausybe jungtuvių fotografijų.