Unikalus projektas „Misija Sibiras“ ne vieną įkvepia ekspedicijoms į lietuvių tremties vietas. Ne išimtis ir mūsų rajono gyventojai, dažnai į misijas vykę tyliai, be išlydėtuvių ir didelių fanfarų. Šiemet liepos mėnesį į Sibirą 10-čiai dienų nuvykęs kriūkietis kryždirbys Andrius Bieliukas su geografijos mokytoju iš Palangos sutvarkė septynias kapinaites ir pastatė penkis vietoje pagamintus kryžius.

Ne veltui sakoma, kad geri darbai daromi tyliai, todėl viešinti savo kelionės į lietuvių tremties vietas mūsų kraštietis nė neketino. Ir ne tik todėl, kad savo ekspedicijos labai nesureikšmino, nes, kaip pats teigė, Lietuvoje yra sutvarkęs ne vienas apleistas kapinaites ir pastatęs ne vieną savo rankomis išdrožtą kryžių, bet ir todėl, kad tokių „turistų“, kaip jis, į Sibirą vis daugėja. Pasak A. Bieliuko, vos spėjus sugrįžti pasipylė straipsniai apie už lietuvių kapų tvarkymą iškeltas baudžiamąsias bylas tiek lietuviams, tiek ir patiems rusams. Tad tokios misijos darosi ganėtinai pavojingos. Mat medžiais apaugę kapai laikomi mišku, o čia pagal Rusijos įstatymus galima grybauti, uogauti, pasirinkti nuvirtusių sausuolių, tačiau žolės pjauti negalima.

Kryždirbys prasitarė, kad su grupe vykti į ekspediciją „Misija Sibiras“ jis ne kartą pasvajodavo, o pernai jį į tokį projektą ėmė ir pakvietė Mažeikių rajono Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazija.

„Supratau, kad negali garsiai svajoti, nes viskas ima ir išsipildo“, – juokavo A. Bieliukas.

Nors praėjusiais metais vizos į Rusiją visai grupei ir buvo gautos, saugumo sumetimais kelionė buvo atšaukta, tačiau šiemet buvo apsispręsta, kad į misiją, kurios užuomazgos prasidėjo dar 1989 m., kai lietuviai pradėjo žygius dėl tremtinių perlaidojimo Lietuvoje, vyks tik dviese. „Kaip kokie legionieriai“, apsišarvavę kaltų prikrautomis kuprinėmis (viena ant nugaros svėrė 20 kg, kita – ant krūtinės atsvarai palaikyti  – 10 kg), abu į kelią išvyko liepos 21 d. Ne vienam kiltų klausimas, ką gali padaryti du žmonės, kai į tokias ekspedicijas vyksta grupėmis.

„Mes dviese padarėme daugiau nei visa grupė, tačiau septynias dienas vyko juodas darbas be jokio atokvėpio – nuo ankstyvo ryto iki tamsos. Nors vykome pirmą kartą, tačiau turėjome apytiksles kapinių koordinates 70 km spinduliu, tad ten ir ieškojome. Radome šabakštynus, medžiais apaugusius kapus, reikėjo viską išvalyti, sutvarkyti, o vienoje vietoje ir tvorelę naujai aptverti“, – pasakojo A. Bieliukas, pripažinęs, kad jie būtų neišsivertę be vietinių žmonių pagalbos, nes šie ir medienos parūpino, ir iki kapinaičių su kryžiais pavėžėjo.  

Andrius Bieliukas kartu su bendražygiu dviese padarė daugiau nei visa grupė – išvalė ir sutvarkė septynias kapinaites, tačiau septynias dienas vyko juodas darbas be jokio atokvėpio – nuo ankstyvo ryto iki tamsos. A. Bieliuko  nuotr.

Mūsų kraštiečio čia laukė nemažas išbandymas – teko visus penkis kryžius, sveriančius gal po 60 kg, skubiai vienu ypu išdrožti, tad net ranka ištino, kol pagamino, o po to su bendražygiu nemažus atstumus dviese ant pečių per brūzgynus nunešti – abiejų pečiai buvo iki kraujo nutrinti. Gerai, kad kryžių impregnuoti nereikėjo, nes maumedis yra toks sakingas, kad be papildomo paruošimo gerai laikosi, supūva tik ta dalis, kuri įkasta į žemę. Kryždirbys prisiminė, kad misijose tokius kryžius po penkis žmones nešė. Tad ši ekspedicija jam „buvo išbandymas ir fiziškai, ir dvasiškai, ir visaip kitaip“, net dirbti karštyje teko ne su šortukais, o prisisluoksniavus drabužių, kad uodai neužgeltų. Be to, reikėjo skubėti, nes laikas buvo ribotas.

Bendražygiai džiaugėsi, kad jų darbų nesustabdė lietus, nes drabužių viešbutyje nebuvo kur išsidžiovinti, išskalbtus drabužius jie džiovino ant medžių šakų ten, kur dirbdavo. Be to, vargino ir laiko pasikeitimas – penkių valandų skirtumas. Vienu žodžiu, patogumų ir nereikėjo tikėtis, nes žinojo, kur vyksta ir kad lengva tikrai nebus.   

„Tame krašte visai kitokia kultūra. Niekas idealiai kapų netvarko ir dėl to galvos nesuka. Kas žoles su rankom išrauna, kas su trimeriu nupjauna – ir viskas. Nėra tokių tradicijų, kaip pas mus“, – pasakojo A. Bieliukas, kapinaitėse radęs ir tuščių kapų, ant kurių buvo palikti užrašai, kad palaikai išvežti perlaidoti į Lietuvą.

Į Sibirą nuvykusius „turistus“ labiausiai nustebino žmogaus nepaliesta gamta, kur gyvena tik gyvatės,  meškos ir dar spiečiai uodų, nuo kurių jokiomis atbaidančiomis priemonėmis neina apsiginti. Pasak A. Bieliuko, vietiniai pasakojo, kad jei pasiklystum taigoje, tai niekas ir nerastų, nes taiga, apaugusi kedrais, eglėmis ir pušimis, užima neaprėpiamus plotus.

„Sibire pasijutau kaip 1982–1985 m. Rodos, kad ten būtų sustojęs laikas, kaip laiko mašinoje viskas pasukta atgal, – atviravo kryždirbys. – Trobelės medinės, mažutės, medinėm lentom uždengtais stogais, žolė iki palangių, aplinkui laisvai ganosi karvės, vaikšto purve išsivoliojusios kiaulės, kurios vakare sugrįžta į savo tvartukus. Ir niekas dėl nieko galvos nesuka, niekur neskuba, nebėga.“

A. Bieliukas pasakojo, kad iš misijos su bendražygiu parvežė daug filmuotos medžiagos ir nuotraukų, taip pat aplankė dvi Sibire tebegyvenančias jau garbaus amžiaus sulaukusias, šviesios atminties lietuves tremtines.