„Tai, ko neįmanoma atkurti ir sugrąžinti, išlieka mūsų atmintyje ir širdyse“, – tokiais žodžiais praėjusį penktadienį prasidėjo holokausto minėjimas Pilviškių žydų masinių žudynių vietoje Baltrušiuose. Čia dar kartą paminėti XX amžiaus žydų tragišką istoriją rinkosi tiek žydų bendruomenės iš visos Lietuvos, tiek garbingi svečiai iš Izraelio ambasados Lietuvoje, tiek mūsų ir Vilkaviškio rajono valdžios atstovai.

Paminėti Pilviškiuose gyvenusių, dirbusių, į mūsų šalies istoriją ir kultūrą įsipynusių žydų tautos žmonių tragišką likimą suvažiavo žydų bendruomenių Lietuvoje atstovai, kurie akcentavo, kad šio istorijos momento negalima pamiršti ir reikia ugdyti jaunąją kartą taip, kad tai nepasikartotų. Žydų tautos skausmą ir kančią menanti masinių žydų žudynių vieta Baltrušiuose, kur amžino poilsio atgulė Pilviškiuose gyvenę žydai, paminkliniu akmeniu, tvorele ir atminimo lenta įamžinta tik prieš metus laiko čia palaidoto Pilviškių rabino Avraham Reznik anūko Rami Reznik iniciatyva. Prie R. Reznik idėjos prisidėjo ir Šakių rajono savivaldybė ir pagaliau dviejų masinių kapaviečių vieta, kur vienoje pusėje atgulė 750 sušaudytų žmonių, kitoje – 300, buvo tinkamai sutvarkyta.

Praėjusį penktadienį žydų masinėje kapavietėje Baltrušiuose holokausto aukoms atminti vėl buvo padėtos gėlės, uždegtos žvakės, meldžiamasi, sudėti atminimo akmenėliai, skaitomos Pilviškiuose kadaise gyvenusių ir dirbusių žydų šeimų pavardės.

„Holokaustas tai buvo baimės išraiška – baimės kitokio žmogaus, baimės labiau išsilavinusio, kelią visuomenėje prasiskynusio. Holokaustas – tai pavydo jausmas, aklo keršto jausmas. Ir visoms tų nežmogiškų jausmų aukoms čia sužimba atminties žiburėliai, kurie šiandien virsta į vilties žiburėlius, kurie mus įpareigoja sukurti tokią valstybės sąrangą, kad tokia istorija daugiau nepasikartotų“, – sako rajono meras Edgaras Pilypaitis.

Pasak mero, šiandien svarbu ne tik įamžinti šioje vietoje ir ne tik čia palaidotus tragiško likimo žydus, ką ir pavyko padaryti R. Reznik bei kitų rėmėjų dėka, bet ir nepamiršti tų, kurie nepabijojo slėpti žydų tautybės žmones nuo juos persekiojusių nacių.

Į holokausto dienos minėjimą Baltrušiuose atvyko ir Izraelio ambasados Lietuvoje atstovė, pirmoji sekretorė Adi Ayda Cohen Hazanov, kuri priminė tragiško žydų genocido Lietuvoje faktus ir skaičius. Anot padėjėjos, Pilviškių valsčiuje, kaip ir visoje Lietuvoje, gyveno daug žydų tautybės žmonių. Deja, 95 proc. per holokaustą jų buvo sunaikinta, o Pilviškiuose gyvenusius daugiau kaip 1 tūkst. žydų tragiškas likimas ištiko 1941 m. rugpjūčio pabaigoje.

Ne pirmą kartą į rajoną atvyksta ir itin kruopščiai žydų genocido istorija rūpinasi pats Pilviškių rabino anūkas R. Reznik. Penktadienį Baltrušių kapinėse R. Reznik sakė, kad jo buvimo tikslas čia yra vienas – nutiesti tiltą tarp dabarties ir praeities, tiltą į meilę vienas kitam, į rūpestį vienas kitu.

„Esu kartu su jumis, nes mano senelis buvo čia, vos už kilometro gyvenusios bendruomenės rabinas, pas kurį žmonės dažnai ateidavo įvairių patarimų, o žydų ir lietuvių bendruomenės sugyveno taikiai, kol neatėjo naciai“, – prisiminė R. Reznik.

Anot jo, labai gaila, kad Lietuvoje per pusmetį buvo išnaikinta kone visa žydų bendruomenė, o čia, Pilviškiuose, žydai buvo sušaudyti vos per mėnesį. R. Reznik trumpai priminė susirinkusiems, kaip holokausto vykdytojai elgėsi su pasmerktais myriop žydais nacių stovyklose, kaip juos žemino, tyčiojosi iš jų. Anot rabino anūko, koncentracijos stovyklose pasmerktieji turėjo styginiais instrumentais groti klasikinę muziką, kad nesigirdėtų iš krematoriumo kraupių garsų, o grojančiųjų taip pat laukė tas pats tragiškas likimas. Genocido vykdytojus R. Reznik vadina kraupiais žmogžudžiais. Tačiau svečias savo kalbą užbaigė optimistine gaida, kad, nepaisant persekiojimo ir jų tautos naikinimo, žydų tauta išliko, ir pakvietė minėjimo dalyvius apsilankyti Izraelyje.

Į minėjimą atvykęs Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Hercas Žakas pabrėžė, kad lietuvių ir žydų bendruomenės buvo neatsiejamos, nes ir lietuviai mokėjo idiš kalbą, o žydai kalbėjo lietuviškai. Kalbėdamas Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Gurevičius išreiškė viltį, kad kaip po lietaus vėl nušvinta saulė, taip ir po holokausto siaubo žydų tautai vėl nušvis saulė ir tokia baisi tragedija žmonijos istorijoje daugiau nepasikartos. Anot jo, svarbu ne tik statyti tiltus tarp praeities ir ateities, kaip per ceremoniją ne kartą buvo minėta svečių, bet ir nutiesti tiltą tarp dabarties ir ateities. Tas tiltas tai būtų jaunimas, kuris ne tik išmoktų ir žinotų tragišką holokausto pamoką, bet ir būtų tie žmonės, kurie neleis tokiai tragedijai pasikartoti.