Šakių rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko pirmoji šakietės Akvilės Ližaitytės poezijos popietė. Eiles ji rašė dar besimokydama Šakių „Žiburio“ gimnazijoje. Ir, matyt, visai neprastai, nes 2018 m. ji tapo tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ moksleivių poezijos skaitymų „Augame kartu“ prizininke, o Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse iškovojo trečiąją vietą.

Pristatydama jaunąją poetę Šakių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Aptarnavimo skyriaus vedėja Lina Eringienė prabilo jos eilėmis: „Mano širdis – kaip visą parą dirbanti smuklė, kuri laukia visų, kurių niekas kitas nelaukia...“ O Akvilė pakvietė visus susirinkusius paklausyti jos poezijos, savanaudiškai šitą laiką skirti tik sau.

A. Ližaitytė atviravo, kad labai dažnai pasvarsto apie tai, kur yra žmogaus nelaimingumo priežastis, nes „juk žmonės gimsta laimingi, tik po to pradeda galvoti, ar atitinka kažkokius standartus, ar yra populiarus, ir tada gyvenimas virsta lenktynėmis, kurios baigiasi mirtimi“.

„Mes gyvename tokioje visuomenėje, kur visi vaikšto su kaukėm. Vaikštom ir negalim vieni kitų atpažint. Mes bijome būti savimi, bijome turėti savo kelią, – kalbėjo jaunoji poetė. – Kiek iš mūsų gyvena savo gyvenimą? Kiek iš mūsų priima sprendimus, kokių pats nori? O gal mes tik vaidinam?“

Šakietės manymu, išeitis visada yra – reikia tiesiog būti savimi, klausyti savo širdies. Pradėjusi vis daugiau galvoti apie gyvenimą, ji savo poezijoje dažniau pradėjo vartoti žodį „sapnas“. Akvilė prasitarė, kad nors žmonės, kuriems poetė skaitė savo eiles, ir papriekaištaudavo jai dėl per dažno šio žodžio vartojimo, tačiau būtent tada ji ir suprato, kad visi gyvenam kaip sapne, o kiek iš mūsų tai suvokia?

„Kiek žmonių ryte atsikelia iš lovos ir nepabunda, ir nesuvokia, kad egzistuoja? Juk dažnai girdim sakant: „Prabėgo gyvenimas. Nieko nemačiau. Kur aš buvau?“ O kodėl? Gal dėl to, kad negyvenau?“ – klausė Akvilė, kviesdama sugrįžti čia ir dabar, žiūrėti į gyvenimą vaiko akimis, nes „niekada negali būti pavargęs nuo gyvenimo, nes pavargęs esi tada, kai negyveni, kai jį imituoji, kai žaidi rolėmis“.

„Ateik ir pakeisk bateriją mano širdies, – skamba šakietės eilėse. – Kiek daug mūsų vaikšto su nepakeistomis baterijomis?“

„Kartais saugodami tuos, kurie nenori gyventi, mirštame vietoj jų...“, nes po meile ir rūpesčiu kitiems gali slėptis nemeilė sau. A. Ližaitytės teigimu, kiekvienas esame tarsi neišpakuota dovana. Kiek mūsų išdrįstame tą dovaną išsipakuoti ir pažiūrėti, kas yra viduje, kas esame? O galime nugyventi visą gyvenimą ir to nesužinoti.

Su Akvile nuo pirmosios gimnazijos klasės bendraujanti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rasa Bublaitienė patvirtino, kad iš tiesų mergina mokykloje buvo labai nedrąsi ir kai reikėdavo prieš klasę skaityti, ją vos girdėdavo, tačiau, matyt, gyvenimo patirtys ją užgrūdino, išmokė kovoti už save. Pasak jos, jaunosios poetės eilėraščių tematika nėra labai pasikeitusi – išlieka gili filosofinė. Tai ir žmogaus būties suvokimas, ir gyvenimo prasmės paieškos. Nors lyrinį eilėraščio subjektą norisi tapatinti su pačia poete, tačiau, ko gero, mokytojos manymu, to daryti nereikėtų, nes tai vis tiek yra savitas pasaulis.

Ne vienam besiklausant A. Ližaitytės eilėraščių ir jų komentavimo atrodė, kad girdi poeziją iš brandaus žmogaus su didele gyvenimo patirtimi lūpų. Atrodo, ar gali 20-metė mergina taip brandžiai mąstyti? R. Bublaitienė savo buvusiai mokinei linkėjo rašyti optimistiškesnes eiles, mylėti ir džiaugtis gyvenimu. Tam pritardama L. Eringienė neslėpė, kad tokioj gražioj jaunystėj šakietės kūryboje turėtų atsirasti ir romantikos, ir gražios meilės, ir savas kelias.