Naumiestietė, mokytoja, literatė Anna Povilaitienė – tokia ji labiau mums pažįstama. Tačiau nedaugelis žino, kad jos namuose – įdomi mineralų kolekcija, jos pačios surinkta ir parvežta iš Sibiro. Gerai pažįstanti kiekvieną turimą mineralą naumiestietė sako, kad jie gali suteikti žmogui energijos ir net gydyti ligas.

A. Povilaitienė gyvena ant Šešupės kranto Kudirkos Naumiestyje. Mus pasitikusi moteris juokauja, kad gyvena tarp knygų, gėlių ir akmenų. Pastarieji tvarkingai sudėlioti lentynose, o įjungus apšvietimą akmenys suspindi įvairiomis vaivorykštės spalvomis, kiti it ledas – skaidrūs. Išskirtinis – dūminis kvarcas, sveriantis devynis su puse kilogramo. Lentynose rikiuojasi ir kiti kvarco grupės akmenys – rožinis kvarcas, citrinas, kalnų krištolas. Kitoje lentynoje – kalcitai, vieni iš labiausiai paplitusių mineralų žemėje. Juos naumiestietė rado ir parsivežė iš Krasnojarsko srities. Akį traukia daugiaspalvis turmalinas, įdomi šių kristalų forma – su štrichuotomis sienelėmis, stulpėti, adatiniai. Štai žėručio lakštai. Anksčiau Sibiro gyventojai plonus žėručio lakštus dėjo vietoj stiklo langams, o storesnius naudojo kaip veidrodį.

Apžiūrėjęs mineralų kolekciją, jautiesi tarsi pasivaikščiojęs po kalnus. Kiekvienas akmuo Annai yra brangus ir turi savo istoriją. Paklausta, kuris mineralas jai brangiausias, ji sako, kad brolio geologo Genadijaus padovanotas staurolitas, rastas Krasnojarsko srityje. Taip pat kalnų krištolas, rastas toje vietoje, kur ji gimė.

„Staurolitas man emociškai brangus. Šiame minerale susiformavęs dar kitas mineralas – granatas. Kolekcijoje turiu ir aukso smiltelių, rastų prie Niagaros krioklio“, – sako naumiestietė.

Kaipgi šie akmenys iš tolimiausių kraštų atsirado A.Povilaitienės namuose? A.Povilaitienė gimė Priisk Artiomovskij (auksakasių gyvenvietė Rusijoje, Irkutsko srityje) tremtinių šeimoje. Jos mama dirbo aukso kasykloje, todėl ir Annai yra tekę nusileisti į 100 metro kasyklos gelmes. Ji sako, kad dar besimokydama šeštoje klasėje žinojo, kad taps geografijos mokytoja. Pašnekovė prisimena, kad į pamokas pakviesti geologai atsinešdavo įvairių mineralų, pasakodavo apie jų sudėtį, taip ji pradėjo rinkti akmenis. Pirmasis jos kolekcijoje atsirado piritas. Šių mineralų ji prisirinko nuo kelio.

„Vaikais būdami su jais žaisdavome. Kai kurie savo forma primena rubiko kubą. Piritas yra mineralas – palydovas. Geologai tai puikiai žino, kada daromi gelmių tyrimai, įžvalgos, ten, kur randamas šis mineralas, tose uolienose bus ir aukso. O auksakasiai naujokai painioja piritą su auksu dėl jo auksinio, metalinio blizgesio“, – pasakojo mineralų kolekcininkė.

Priisk Artiomovskij Anna baigė aštuonias klases. Vėliau studijavo pedagoginėje mokykloje, dirbo mokytoja. Į Lietuvą ji pirmą kartą atvyko 1988 m. pasisvečiuoti pas giminaičius, gyvenančius Pilviškiuose, o po to vėl sugrįžo į Sibirą, bet, kaip pati sako, – nerado sau vietos.

„Aš Lietuvoje pamačiau kitokį gyvenimą – čia buvo man tarsi Vakarai. Čia sutikau daug laisvai mąstančių žmonių, atviro jaunimo“, – prisiminimais dalinasi pašnekovė.

Netrukus į Lietuvą ji grįžo visam laikui. A. Povilaitienė atvirauja, kad nelengva buvo susirasti darbą dėl kalbos barjero, bet ji buvo atkakli – išmoko kalbą, teko dirbti ir atsitiktinius darbus.

Teiraujamės – ką gali duoti mineralai žmogui? Anot pašnekovės, pirmiausiai reikia tikėti akmenų galiomis. Dar priduria – kuomet perki akmenį ar gauni dovanų – vienaip veikia, o kai pati randi – jau turi su juo ryšį. Ji rodo nefritą ir tvirtina, kad jis tinka gydyti inkstų ligas, pataria uždėti šį neapdirbtą mineralą ant riešo ir pritvirtinus tiesiog nešioti.

„Kai mane kamuoja sunkios mintys arba ieškau įkvėpimo kūrybai, eidama miegoti pasidedu greta kvarcą, po pagalve – kitą akmenuką, kalnų krištolą įmetu į stiklinę su vandeniu. Atsibundi pilnas jėgų, mintys skaidrios, kaip tas krištolas“, – sako naumiestietė ir priduria, kad akmenys ypač reikalingi moterims kaip papuošalai.

Ji rodo gausybę karolių iš įvairių akmenukų: chalcedono, koralų, ametisto, obsidiano, malachito ir kitų mineralų.

Smalsu, kaip naumiestietė mineralus pargabeno į Lietuvą. Ji sako, kad 1988m., ruošdamasi važiuoti į Lietuvą, surinktus mineralus sukrovė į kuprinę ir traukiniu pargabeno.

„Kai Vilniuje taksi vairuotojas pabandė kuprinę įkelti į automobilį, pasiteiravo: „Ar akmenis vežat?“, aš sakau – „Taip“. Ir dar pridūriau – čia viskas, ką aš turiu, kas man yra brangu“, – pasakoja A. Povilaitienė.

Moteris apgailestavo, kad 15 kilogramų dūminį kvarcą teko palikti prie namo tvoros dėl per didelio svorio.

„Mineralai yra mano siela, pomėgis. Mano akmuo yra chalcedonas. Jis skatina vidinį augimą bei veikia raminamai“, – pasakojo Anna.

Šiandien moteris dirba geografijos mokytoja ir bibliotekininke Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazijoje, pokalbio pabaigoje ji apgailestavo, kad iš programos mineralogija išimta, tačiau savo sukaupta patirtimi mineralų žinovė kartais pasidalina su moksleiviais, nes tokių mineralų, kuriuos turi A.Povilaitienė, Lietuvoje nerandama. Ji paaiškino, kad yra tam tikrų metodikų, kaip atskirti tikrus ir netikrus mineralus, ir atviravo, kad mineralų iš kolekcijos niekam nedovanoja.

„Lauko akmenis savo sodyboje reiktų laikyti stačius, kad būtume gyvybingi, o ne paguldytus, nes ir pats gulėsi ir jausiesi bejėgis“, – pokalbį užbaigia naumiestietė.