Lapkričio 6 d. Šakių viešojoje bibliotekoje miškininkų bendruomenei ir besidomintiems Sūduvos miškų istorija buvo pristatyta visai šviežia knyga ,,Sūduvos girios“ (Sūduvos girių ir miškų ūkio istorinė apžvalga). Atvykę autoriai bei leidėjas Dainius Šeronas apžvelgė pagrindines knygos temas.

Pasak knygos leidėjo D. Šerono, Sūduvos girios yra minimos daugelyje senųjų informacinių šaltinių, miškų ūkį tyrinėjo ne vienas kraštotyrininkas, tačiau tyrinėjimų apie miškininkystę medžiaga išbarstyta daugelyje įvairaus pobūdžio leidinių, todėl, pasak leidėjo, siekiant apibendrinti medžiagą ir pažymint garbingą Lietuvos miškų ūkio 100-mečio jubiliejų, išleista ši knyga.

„Sūduvos girių“ autoriai miškininkas Algirdas Brukas, prof. Romualdas Deltuvas bei dr. Romualdas Mankus apžvelgia dabartinės Lietuvos kairiojo Nemuno kranto teritorijoje (literatūriniuose šaltiniuose įvardijamuose kaip Sūduva, Suvalkija arba Užnemunė) augusių miškų kaitą, miškų ūkio raidą įvairiais istoriniais laikotarpiais.

Prof. R. Deltuvas, vienas iš knygos autorių, pasakojo, kad XV a. susiformavus dykrai (neįžengiamai miškų juostai), ji driekėsi ir per Sūduvą, buvo siekiama šį kraštą apgyvendinti, prasidėjo veikla miške, tiesa, labiau miškus niokojanti, o labiausiai kentėjo ąžuolynai ir liepynai.

„Pirmiausiai ąžuolas buvo naudojamas statyboms, netgi ąžuolines tvoras tverdavo. O štai iš liepų karnų pindavo vyžas. Vienai porai vyžų reikėjo penkių liepaičių luobo, o sunešiodavo jas per dvi savaites“, – pasakojo profesorius. Jis paminėjo, kad tuomet mediena buvo plukdoma ne tik Nemunu, bet ir Šešupe. Lietuvoje pirma atsirado girininkai, kurių pagrindinės pareigos buvo kolonizuoti miškus, tik po to įkurtos girininkijos. Pirmoji tokia Sūduvoje – Alytaus, minima 1581 m. O netoliese dabartinio Kudirkos Naumiesčio buvo įkurta Skirsnemunės-Veliuonos-Vilkijos girininkija. XVIII a. pabaigoje, Sūduvą perdavus Prūsijai, pradedamos formuoti girininkijos: nutarta steigti keturias girininkijas, viena iš jų – Griškabūdžio. XIX a. pradžioje Sūduvoje atsiranda dar aštuonios naujos girininkijos – dvi mūsų krašte (Kidulių ir Zyplių, vėliau ši buvo panaikinta). Rusijos imperijoje (1815–1915m.) prie girininkijų atsiranda žvalguvos (girininkijos dalis). Po Pirmojo pasaulinio karo atkūrus nepriklausomą Lietuvą miškų sektoriuje prasidėjo labai permainingas laikotarpis: prasidėjus žemės reformai, keitėsi miškų nuosavybė, vyko keletas administracinių pertvarkymų ir kita. Tarpukariu Sūduvoje miško žemės plotas buvo 150 tūkst. ha.

Prof. R. Deltuvas dar paminėjo, kad Sūduvoje valstybinės miško žemės plotas per 80 metų padidėjo vos 20 tūkst. ha, o privati nuosavybė – 60 tūkst. Pasak R.Deltuvo, didėja mūsų miškų vidutinis amžius: 1937 m. buvo 46, o 2017 m. – 57 metai.

„Palygindamas sumedžiotus žvėris, turiu paminėti, kad Smetonos Lietuvoje nebuvo sumedžiota briedžių, elnių, danielių ir bebrų. Bet užtat buvo daug zuikių, jų per metus sumedžiota per pusantro tūkstančio, o dabar tik apie šeši šimtai“, – skaičius pateikė knygos autorius.

Didelis indėlis į šią knygą yra ir kito autoriaus – A. Bruko, kuris rinko medžiagą apie Sūduvos girias Lietuvos Didžiojoje kunigaikštytėje bei parengė Sūduvos girių žemėlapį, vadovaudamasis Grigorijaus Valavičiaus girių aprašymais.

„Norėčiau pabrėžti tuometinį žmogaus santykį su mišku: pirmiausiai miškas buvo neatsiejamas nuo žmogaus kasdieninio gyvenimo – pradedant malkų gaminimu, namų ir pilių statymu, baldų ir buities reikmenų gaminimu. O taip pat vyrai miške medžiojo, medus, vaškas taip pat iš miško gaunamas. Ir dar. Buvo svarbus žmogaus dvasinis ryšys su mišku – įrengtos šventos giraitės, alkos. Manau, šiandien žmogus prarado kasdieninį ryšį su mišku, atsirado du kraštutinumai: arba nieko kirsti negalima, arba grobuoniškas požiūris į mišką, žiūrima kaip į ekonominę vertę“, – kalbėjo prof. R. Deltuvas.

Jis paminėjo, kad Sūduvoje XVI a. prasidėjo būdų verslai: miškuose buvo statomos būdos – darbininkų ir medžiotojų laikini nameliai. Todėl Sūduvoje gausu iš tokių būdų kilusių kaimų ir gyvenviečių pavadinimų – Būdos, Būdviečiai, Griškabūdis ir kiti.