Sekmadienio rytą į mūsų širdis ir namus pasibels Advento laikas. Kokia turėtų būti ta Advento kelionė, teiraujamės Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos vikaro kun. Romualdo Vitkovskio.

R. Vitkovskis į Kudirkos Naumiestį tarnauti buvo paskirtas prieš daugiau nei devynerius metus. Mišias aukoja taip pat ir Žvirgždaičių bažnyčioje, Keturnaujienos bei Slabadų koplyčiose. Švenčionyse gimęs ir augęs dvasininkas sako, kad zanavykai darbštūs, sąžiningi, geri krikščionys. Pašnekovas pripažįsta, kad parapija mažėja: per savo tarnystės metus Kudirkos Naumiestyje jis palaidojo per tūkstantį žmonių, santuokos sakramentą suteikė trisdešimčiai žmonių, pakrikštijo – 300.

Kas atvedė į kunigystę?

Jau vaikystėje mane supo bažnytinės aplinkos žmonės, kurie tiesiog pirštu besdavo į mane ir sakydavo, kad aš pasirinksiu kunigo kelią. Nes matydavo mane kiekvieną sekmadienį Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčioje, į kurią atvažiuodavau dviračiu: iš pradžių su keturiais ratukais, vėliau trimis, dviem ratais. Su teta eidavau į kapines ir tvarkydavau kunigų ar apleistus kapus.

Pirmojo Advento sekmadienio Evangelija įspėja „budėti“. Kokie yra tie pavojai, dėl kurių esame perspėjami?

Čia kalbama apie grėsmingus paskutinių dienų įvykius... Jėzus sakė: „Tos dienos ir valandos niekas nežino.“ „Toji diena“ žada užklupti netikėtai, mes jos turime budriai laukti. Adventas yra tinkamas laikas pasitikrinti maldos budrumą: žmogaus širdis gali apsunkti nuo šventinių valgių bei gėrimų, kasdieniai rūpesčiai užgožti mintis ir nepalikti laiko maldai.

Vis anksčiau pradedame laukti Kalėdų švenčių. Kaip į tai žiūri bažnyčios tarnai?

Stebiuosi, kad vos baigiam degti Vėlinių žvakes, o parduotuvių lentynos nukraunamos Kalėdų švenčių papuošimais. Adventas yra sustojimo, stabtelėjimo ir apmąstymo laikas, tačiau atsiranda daug šurmulio, bėgiojimo, o ar tai neužgožia tikrosios Kalėdų prasmės? Kas renkasi Jėzų, yra išlaisvintas nuo bet kokio materializmo ar švenčių siautulio.

Yra žmonių, kurių nemėgstame. Širdyje nešiojame neigiamus nusistatymus, kai kurie žmonės mus erzina. Ką apie tai pasakytų Jėzus?

Jėzus sakė: „Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus.“ Todėl svarbu nuolatos grįžti į pas Dievą, dalyvauti šv. Mišiose bažnyčioje. Ne veltui sakoma: „Dievas tam nebus  Tėvas, kam Bažnyčia nėra Motina.“ Ko prašyti Dievo – dažnai klausiate? „Ko tik prašome pagal jo valią, jis mūsų klausosi“, – rašoma Biblijoje.

Dažnai galvojame tik apie save patį. O gal turėtume dalinti gėrį, nieko už tai neprašydami?

Turėtum pats jausti savo širdimi – kuo reikia dalintis. Kartais užtenka žmogų išklausyti, ranką paspausti ar jam nusišypsoti. Kartais reiktų atsigręžti ir pamatyti kenčiantį, nežeminti kitų ir neaukštinti savęs. Juk kūdikėlis Jėzus gimė Betliejaus gyvulių tvarte, ir pas jį atėjo patys vargingiausi – piemenys. Kartais, kai lankau vargingesnius žmones, nors kukliai, bet jie visuomet pavaišina atėjusį, o atėję į bažnyčią meldžiasi už visą parapiją tie žmonės, kurie turi tikrai didelę, mylinčią širdį.

Adventas tinkamas laikas apmąstyti santykius šeimoje. Kaip juos gydyti?

Šiandien jauno žmogaus asmenybės formavimuisi turi didelės įtakos informacinės technologijos. Manau, kad vaikų nepaklusnumas tėvams formuojasi, nes nėra meilės Dievui, bažnyčiai, Mišioms, patriotizmo tėvynei. Ir kai gyveni ne pagal Dievo valią, viskas susvyruoja: jauni žmonės vaikšto tokiomis tuščiomis akimis, žmonės apserga depresija. Todėl ypač Advento metu turėtume pradėti keistis nuo savęs, čia ir dabar: pradėti asmeninį santykį su Dievu, šeima, bendradarbiais, su Valstybe ir t.t.

Adventas – Jėzaus laukimas. O jei mes nieko nelaukiame, Jėzus neateis į mūsų širdis?

Šv. Augustinas yra pasakęs: „Mylėk Dievą ir [tada] daryk tai, ką nori.“ Jei žmogus iš tikrųjų myli Dievą, tai darydamas tai, ką pats nori, tu vykdysi tai, ko Dievas nori. Galbūt dažniau turėtume atsigręžti į gamtą. Aš dažnai vaikščioju gamtoje, kur susikaupiu ir randu ramybę. Adventas yra stabtelėjimas ir sustojimas, susimąstymas – dėl ko aš gyvenu, kokia gyvenimo prasmė. Dievas davė mums laisvą valią ir protą, nes jis nori, kad priimdami sprendimus mes jais naudotumėmės.

Ką žmonėse turėtų apšviesti kiekvieną Advento sekmadienį degama Advento vainiko žvakė?

Kai uždegamos Advento vainiko žvakės – jau čia pat šviesa, kūdikėlio Jėzaus gimimas. Manau, kad tos visos šventinės girliandos, lemputės, kuriomis puošiamos eglutės, namai ir miestai, – reikalingos, juk dabar toks tamsus laikas. Dėl tų švieselių ir širdyse šviesiau, bet tik kas seka Jėzumi, turės gyvenimo šviesą. Ir dar – šventėms reikia ruošti širdis, ne tik namus.

Pasakykite – kokia turėtų būti ta Advento kelionė?

Adventas – keturių savaičių pasiruošimas Kalėdų iškilmei. Pirmos dvi savaitės – tai pats niūriausias laikotarpis: kažkoks kritimas į tamsą, į anapusinį, mirusiųjų pasaulį. O likusios dvi savaitės – šventės laukimas, kai atliekame šventąją išpažintį, priimame Komuniją ir iš naujo mūsų širdyse gimsta kūdikėlis Jėzus Kristus.

Ačiū už pokalbį.