Gintarė MARTINAITIENĖ
Juozas Urbonas
Rajono valdyba buvo kolegialus valdymo organas, į kurį įėjo rajono valdytojas, jo pavaduotojai, sekretorius, taip pat nariai, kuriuos valdytojo teikimu tvirtina Taryba savo įgaliojimų laikui. Svarbiausia buvo tai, kad Valdybos nariai negali būti šios Tarybos deputatai, o taip pat negalėjo priklausyti jokiai partijai. Tokia valdymo sistema man įsiminė kaip labiausiai demokratiška. Kiek pamenu, visi norėjome būti savarankiški, bet, deja, rajono biudžetas buvo vienas.
Pirmosios rajono valdybos darbas buvo vienintelis – pertvarkyti visą rajono ūkį iš planinės į rinkos ekonomiką, o visaliaudinę nuosavybę pertvarkyti į valstybinę, privačią, akcinę ir pajinę. Rajono Taryba, visi specialistai, skyrių vadovai bei kolegialus organas – Valdyba, esant įvairioms sąlygoms ir aplinkybėms, dirbome tą patį darbą. Šitas darbas buvo ypatingas tuo, kad nebuvo patirties, kaip iš planinės ekonomikos pereinama į rinką, nes buvo tik atvirkščiai. Visi rajonai ir miestai darė analogiškus pokyčius. Nieko atskirai negaliu išskirti, nes viskas buvo labai svarbu ir nauja. Visi dirbo pasiaukojančiai. Su niekuo negalima palyginti, nes vėliau niekam iš principo tokių darbų daryti nereikėjo, gal tik kai ką užbaigti.
Manau, kad po 30 metų bus įrengtas Šakių miesto vakarinis apvažiavimas ir nutiestas pro Šakius geležinkelis Pilviškiai–Šakiai–Jurbarkas–Lybiškiai.“
Romaldas Petras Damušis
Šakių rajonui vadovavo du kartus: 1991 m. buvo išrinktas Šakių rajono Tarybos pirmininku ir šias pareigas ėjo iki 1993 m., o 1995 m. buvo išrinktas rajono meru ir šias pareigas ėjo iki 1997 metų.
„Sunkūs buvo pirmieji vadovavimo metai – Lietuvoje buvo rusų kariuomenė, veikė KGB, aštuoniolikmečiai buvo gaudomi sovietinei karo tarnybai. SSSR valdžia visaip kenkė nepaklusniai tautai. Dėl to kildavo daug mums neįprastų netikėtų problemų – ūkinių, finansinių, socialinių. Sunkiausia buvo su grynaisiais pinigais. Parduotuvėse trūkstant prekių, sulėtėjo apyvarta ir grynieji rubliai laiku negrįždavo į banką. Paradoksalu: sąskaitoje yra, o banke – ne. Katastrofiškai trūko grynųjų pinigų biudžetininkų algoms. Atlyginimų išvakarėse sukdavome galvą, kaip nesuvėluoti atlyginimus mokytojams, medikams, pensijoms. Yra netgi tekę slaptai lagaminėlyje parvežti didžiulę sumą grynųjų rublių.
Griuvo kolūkiai, vyko valdiško turto privatizacija. Visa tai vyko žaibiškais tempais, neturint nei aiškių taisyklių, nei kokios nors patirties. Malonu prisiminti, kad jautėme visuomenės pritarimą ir Lietuvos valdžios palaikymą. Rajono Taryba dirbo pakankamai sklandžiai, nors gausi opozicija nuolat spendė visokias pinkles. Tekdavo posėdžiauti iki gilios nakties, kartais – net ir po porą dienų.
Tapus meru darbas buvo pažįstamas ir nuo pradžių gerai sekėsi. Turėjau gerą palaikymą Vyriausybėje ir džiaugiuosi puikiu bendravimu su visais tuometiniais Vyriausybės vadovais.
Visada ir visur jautėme rajono žmonių paramą – versle, talkose, kultūros ir sporto pakilime. Padaryta arba pradėta daug darbų gerinant rajono kelių ir gatvių būklę, asfaltuojant. Tuo metu kartu su BTV organizavome nepriklausomą Šakių televiziją – sėkmingai paleidome į eterį keletą visai pavykusių laidų.
Ir dabar atidžiai seku rajono įvykius ir džiaugiuosi pasiekimais bei pergyvenu dėl kai kurių nesėkmių. Manau, kad mums itin pakenkė buvęs administracinis-teritorinis suskirstymas į apskritis – mūsų rajonas buvo prievarta paverstas Marijampolės periferija. Tai – neteisinga ir neprotinga.
Vyksta visuotinė globalizacija. Manau, kad per ateinančius 30 metų tikrai įvyks itin didelių ir ryškių pasikeitimų, kuriems mūsų rajono bendruomenė ir savivalda daryti kokią nors įtaką bei juos valdyti, deja, negalės. Bet nuoširdžiai tikiu, kad išliks zanavykiškas darbštumas, tradicijos, gyvenimo būdas, Zanavykijos vardas bei savivalda Šakiuose, ir mes kada nors vėl nebebūsime Marijampolės periferija. Linkiu rajono žmonėms, kad Zanavykų kraštą kuo mažiau paliestų neigiami išoriniai procesai, o mes ne tik išgyventi, bet ir suklestėti sugebėsime.“
Bernardinas Petras Vainius
Rajono Tarybos pirmininko pareigas ėjo 1993–1995 m.
„Kaip prisimenu tuos laikus, suprantu, kad tai buvo nelengvas laikotarpis – buvo vadinama dvivaldystė rajone, kada vadovavo ir valdytojas, ir Tarybos pirmininkas. Sudėtingiausia buvo tas vadinamas susiskaldymas tarp deputatų, tarp skirtingas politines pažiūras turinčių žmonių, nes sąjūdžio aktyvistai tada nepasitikėjo kitais, ypač vadovaujamą darbą anksčiau dirbusiais žmonėmis. Reikėjo vis tiek kažkaip rasti tą kompromisą tarp susiskaldžiusiųjų, skirtingus požiūrius turinčių politikų, nes reikėjo priimti svarbius sprendimus. Man, kaip Tarybos pirmininkui, svarbiausia buvo išlaikyti tą vidinę pusiausvyrą tarp jų, nors puolimo atakų nepagrįstų buvo ir reikėjo jas atlaikyti. Reikia prisiminti, kad tai buvo laikotarpis, kada šalis perėjo iš planinio ūkio į rinkos ekonomiką. Taip pat kitas svarbus tada vykęs dalykas – restitucija (žemių grąžinimas savininkams), kuri taip pat reikalavo daug jėgų, atsakomybės. Darbo tada buvo daug – tekdavo Tarybos nariams dirbti netgi naktimis, tačiau diskutuojant, ieškant kompromisų tarp skirtingų asmenybių, kalbantis pavykdavo rasti ir priimti bendrus sprendimus.
Žiūrint į ateitį gaila, kad tokiais tempais rajonas traukiasi, kad nueita trumpiausiu centralizacijos keliu, kas turi įtakos tokiems mažiems rajonams kaip mūsų, kur nėra pramonės, nepavyksta vystyti gamybos (ir panašu, kad jos jau nebesukursime, nes nėra potencialios darbo jėgos), panašu, kad liksime „miegamuoju“ rajonu arba Kauno priemiesčiu. Džiugu, kad susitvarkę savo infrastruktūrą. Vertinu visus poslinkius, padarytus per 30 metų į teigiamą pusę, nes žmonės gyvena tikrai gerai, aišku, dėl kai kurių sričių gaila. Pavyzdžiui, socialinė sritis – norėtųsi, kad žmonės gyventų iš darbo, o ne iš pašalpų, kad nebūtų vaikų ar senelių namų. Svarbiausiai, kad žmonės suprastų vieną dalyką – pirmiausiai reikia ne siekti gauti, o pirmiausiai reikia duoti. O norint ką nors pasiekti, reikia pirmiau dirbti ir kurti, daryti, o tiktai tada galima tikėtis gerbūvio, kuriuo Valstybė galėtų dalintis. Linkiu žmonėms optimizmo ir kūrybos visada – ir po 30-ies metų.“
Vidas Cikana
Šakių rajonui vadovavo vos 10 mėnesių – 1997–1998 m.
„Svarbiausias jausmas tada buvo, kad mūsų darbai nebūtų daromi be reikalo, tarnautų savo šaliai ir žmonėms. Daug žinių ir patirties įgijau važinėdamas po užsienį kaip menininkas jau nuo 1980m., mačiau, kad ten kitaip žmonės gyvena, kitoks jų požiūris į tam tikrus dalykus. 1990 m. atėjau dirbti į seniūnus Lukšiuose, tada įkūrėm savarankišką seniūnijos valdymo modelį (vienintelė eksperimentinė tokia seniūnija buvo Lietuvoje), o vėliau tą modelį protegavau ir tapęs meru. 1997 m. tapęs meru seniūnams daviau daugiau laisvių, veiklos, savarankiškumo. Dėkingas tiems tarybos nariams, kurie padėjo įgyvendinti tokias idėjas. Tuo metu dirbant savivaldoje itin reikalinga buvo iniciatyva – tuo metu rajonas turėjo 30 mln. litų biudžetą, o per mano vadovavimo laiką buvo pritraukta dar 10 mln. litų, kurie naudojami buvo pertvarkant ir šildymo sistemą, katilines rajone, investavom atsižvelgdami į ekonominę naudą, kad žmonėms būtų ir šilta, ir gerai. Mes pradėjom tada Šakių miesto alėjos rekonstrukciją (Nepriklausomybės gatvė), o visi pradėti tuo metu projektai pasiteisino, po manęs buvo baigiami arba tęsiami. Daug turėjau kultūrinių projektų, kurių dar nespėjau įgyvendinti, bet jie buvo tęsiami vėliau.
Viskas bus gerai ir po 30 metų, svarbiausia, kad mes būtume patriotais (tais, kurie dar neišvažiavo iš Lietuvos). Mes, lietuviai, turėtume atstovėti valstybės pagrindą, nes kitų kultūrų žmonės to nepadarys, nes jie yra kitokio mentaliteto. Pačiame rajone gyvenimo kokybė turbūt bus geresnė, nes patys žmonės ieško, kaip gyventi geriau, gražiau, jaukiau, o mane džiugina, kad vis labiau atsižvelgiama į šeimyninę rangą – kada pradedami šeimos verslai, kurie vėliau perduodami iš kartos į kartą ir juose dalyvauja visa šeima. Visuomenė bus įvairi: ko gero, ir po 30 metų tie, kurie be iniciatyvų, pasitrauks iš mūsų šalies, o tie, kuriems netrūks idėjų, jie ras kaip save realizuoti, nesvarbu, kurioje srityje tai būtų.“
Rimantas Vensas
Šakių rajono savivaldybės mero pareigas ėjo 1998-04-01–2000-04-14
„Pirmiausiai noriu atkreipti dėmesį, kad meras nėra vienvaldis rajono vadovas, jis tik vadovauja savivaldybės tarybai ir generuoja įvairiausias iniciatyvas.
Labiausiai įsiminė teismų maratonas su pašalintuoju meru Vidu Cikana, keturių dienų Šakių miesto 400-jų metinių šventimas, monografijos apie Šakių miestą išleidimas, daktaro Vinco Kudirkos paminėjimo renginiai, tarp kurių – paminklo Šakiuose pastatymas ir muziejaus Kudirkos Naumiestyje atidarymas ir kiti didesni darbai: Lekėčių miestelio šildymo sistemos decentralizavimas, rajono žvyrkelių asfaltavimo plano pateikimas Kelių direkcijai (jis buvo įgyvendintas tik per 12 metų).
Taip pat negaliu nepaminėti ir žmogiškųjų santykių – bent jau man liko toks įspūdis, kad tuomet vyravo darbinė ir nuoširdi atmosfera. Pirmą kartą savivaldybės administracijoje buvo surengti kalėdiniai vakarėliai darbuotojams, rekonstruotos patalpos rotušės rūsyje kavinei saviems darbuotojams ir svečiams.
Prisimenu, kaip džiaugėsi savivaldybės tarybos nariai (iš visų partijų), kai pirmą kartą rajono biudžetas buvo rengiamas ne pagal praėjusių metų lygį, o pagal realius poreikius. Komitetai rinkosi vos ne kasdien apie dvi savaites. Ir žmonės tą darė labai noriai, nes pamatė, kad jų darbas vertinamas ir turi prasmę. Tarybos nariams pasisemti patirties ir labiau „susicementuoti“ buvo surengtos kelionės į Daniją.
Šakiai – tai ne tik Šakių miestas, bet ir visas rajonas. Nors jau daug kas padaryta, tačiau dar yra vietų, kurias reikia sutvarkyti. Tai ir pastatai bei keliai, gamtos kampeliai.
Manau, kad po 30 metų visi didesni keliai jau bus asfaltuoti, o apšiurę pastatai nugriauti arba sutvarkyti. Tikiuosi, kad žmonės turės darbo mūsų rajone ir jiems nereikės išvažiuoti. Gal atsiras koks nors verslas. Logiškiausia, jis turėtų būti susietas su žemės ūkio produkcijos perdirbimu. Manau, kad daug žmonių gyvens mūsų rajone, o dirbti važinės į Kauną. Gyventojų skaičius dėl to gali ir padidėti. Todėl švietimo ir sveikatos paslaugų poreikis išliks. Gal tik labiau koncentruosis.“
Juozas Puodžiukaitis
Šakių rajono savivaldybės mero pareigas ėjo 2000–2003 metais
„2000 m. į valdžią atėjo „valstiečiai“. Aš prieš tai dešimt metų vadovavau Lukšių žemės ūkio bendrovei. Atėjo ir taryboje dirbo ir daugiau ūkio vadovų – Juozas Bertašius, Vytautas Bitinas. Todėl daugiau ūkine veikla užsiėmėm nei politikavimu.
Tuomet buvo sunkokas laikotarpis. Savivaldybė turėjo nemažai skolų, net sunkiai mokytojams atlyginimus išmokėdavo. Bet susiėmėm. Meravimo kadencijos pabaigoje pradėjome renovuoti mokyklas – Lukšių, Plokščių, Šakių „Aukuro“. Pirmiausiai buvo keičiami naujais mokyklų langai.
Šakių miestas keičiasi, manau, į gerąją pusę: taisomi šaligatviai, sutvarkytos pagrindinės gatvės, kurios anksčiau buvo duobėtos, renovuojami namai, duris atvėrė baseinas, įsisteigė naujų prekybos centrų. Viena pirmųjų „Maxima“ atsirado mano kadencijoje. Ir seniūnijose tvarkomasi: Gelgaudiškyje, Lukšiuose, apsitvarkė Plokščiai.
Kokius Šakius įsivaizduoju po 30-ies metų? Sunkoka prognozuoti. Manau, labiausiai nusimato liūdnos gairės mokykloms, kasmet mokyklose mažėja mokinių, mokyklos užsidaro. Deja, gyventojai sensta, jaunimas išsivažinėja.
Man baigiant merauti, pasikeitė ir mero kadencijos laikas, vėlesni merai buvo renkami ketveriems metams. Ir dar noriu pridurti, kad dvylika metų išdirbau rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigose.“
Juozas Bertašius
Šakių rajono savivaldybės mero pareigas ėjo 2003–2016 m.
„Skirtumas, kaip gyvenome ir dirbome sovietiniais laikais ir kaip gyvenimas klostėsi po Kovo 11-osios, didžiulis. Aš ir vadovavau rajonui kone pusę viso to 30-mečio laiko.
Niekada nejaučiau energijos trūkumo, negalėjimo bendrauti ar nežinojimo, kaip elgtis. Viską lemia geri santykiai. Visada jaučiaus labai atsakingas, mylėjau žmones ir ta meilė bei pagarba žmonėms suteikė galimybę išradingai ir supratingai darbuotis tuo laikotarpiu. Kiek daug darbų padaryta ne tik Šakiuose, Kudirkos Naumiestyje, Gelgaudiškyje, bet ir mažesniuose rajono miesteliuose, gyvenvietėse! Per 2003–2016 m. daugiau kaip 100 milijonų eurų investuota į viešojo sektoriaus sritis – švietimą, kultūrą, sportą, socialinę rūpybą, vandenvalą, vandens kokybės gerinimą, kultūros paveldą. Atlikta daug kelių ir gatvių remonto bei gatvių asfaltavimo darbų. Tarp svarbesnių projektų galiu paminėti Žalgirio kvartalo sutvarkymą, dviračių takų įrengimą Šilgalių sodų bei Kudirkos Naumiesčio link, sparčiai vyko vandentvarkos infrastruktūros plėtros darbai... Gausybė investicijų pritraukta į rajono bendruomenes, kurios, beje, ir kūrėsi prie manęs. Renovuoti Gelgaudiškio, Zyplių, Kidulių dvarai, sutvarkyti Sudargo piliakalniai, restauruota kalbininko Jono Jablonskio tėviškė Rygiškiuose, nauju traukos centru tapo Jaunimo kūrybos ir sporto centras su baseinu. Man dirbant aukštus rezultatus buvome pasiekę visose srityse, dabar jie tik tęsiami. Deja, jaučiasi nedžiaugsmas, kad labai atsiliekame darbais, veikla, tempais.
Geri darbai laikui bėgant nugrimzta užmarštin. Apie tai, kas padaryta rajono žmonių labui, mums primena pelnytos „Auksinės krivūlės“ (2005 m., 2008m. ir 2013 m.). Yra išleistas ir leidinys „Investicijos Šakių rajone 2003–2016“, kuris dar kartą primena, kaip svarbu daryti gerus darbus. Ir ne tik daryti, bet ir parodyti žmonėms, kas padaryta, pasidžiaugti ir turėti tikslą tęsti tai, kas suplanuota.
Didžiausias troškimas, kad sugrįžtų išvykę kraštiečiai, kad Lietuva ir Šakiai būtų pats gražiausias kampelis, kuriame būtų visiems gera gyventi. Linkėčiau, kad išnyktų piktumas, neapykanta, kerštas, pavydas. Koks 1990-aisiais buvo žmonių susitelkimas, ryžtas, džiaugsmas, šypsenos ir troškimas savarankiškai kurti, daryti ir gražinti savo kraštą bei jaustis pilnateisiais savo žemės šeimininkais! Norėčiau, kad Nepriklausomybės, kaip ir to jausmo neprarastume, o gal iš naujo atrastume.“
Edgaras Pilypaitis
Dabartinis Šakių rajono savivaldybės meras, pareigas pradėjęs eiti nuo 2017 m. (pareigas ėjo nepilną kadenciją, o 2019 m. išrinktas meru pilnai kadencijai)
Per 30 metų ir Lietuva, ir Šakiai keitėsi, ieškojo, kartais blaškėsi, tačiau tai natūralus jaunos valstybės brandos etapas. Be abejonės, augome kokybiškai, nes šiandieninės komunikacijos priemonės ir globalizacijos procesai verčia temptis ir vytis. Labiau norėtųsi, kad mes ne kartotume tai, ką kiti jau seniai sugalvojo ir daro, bet rastume savus sėkmės receptus. Esu įsitikinęs, kad tai bus įmanoma tik dalijantis, įgalinant vieni kitus, o ne pavydžiai rungtyniauti konkuruojant ar ignoruojant aplinkinius. Šiandien laisvai iniciatyvai stengiamės sukurti palankiausią terpę ir erdvę, nes prievarta ar spaudimu niekada nieko nebuvo sukurta. Kasdienėje buityje ir būtyje dar reikia daug elementarios higienos. Europietiško gyvenimo atributai – tai ne tik šaligatviai, gatvės ir apšvietimas, modernūs skverai ir pastatai, bet ir sąžiningas bei teisiškai tvarkingas veikimo būdas, reikalingų paslaugų gyventojams užtikrinimas ir ateities perspektyvos. Kadangi šią kadenciją atsakomybę už rajono dabartį ir ateitį gyventojai patikėjo man, jaučiu didžiulį įpareigojimą visomis išgalėmis tai užtikrinti. Šiandien tai – kasdienis mano rūpestis.
Kalbant apie Šakius po 30 metų, norisi būti žaismingai optimistišku. Esant tokioms derlingoms žemėms ir darbštiems ūkininkams, čia stovės žemės ūkio produkcijos perdirbimo fabrikas. Gaminsime ekologiškus grūdinius produktus, eksportuosime į užsienį ir nebesugalvosime, kur dėti pinigus. Rajone nebeturėsime nei vieno žvyrkelio ir nei vienos neapšviestos gatvės. Dalis miesto šaligatvių bus šildomi, o tai leis išvengti traumų ne tik senjorams, bet ir visiems kitiems. Išnyks žmonių požiūris, kad valdžia privalo mokėti pašalpas ir išmokas. Kiekvienas stengsis prisidėti prie rajono gerovės. Vis dar skambės taisyklinga lietuviška kalba ir mūsiška šakiškių šnekta, nebus pamirštas tautinis rūbas, vaišingumas ir kaimynystė. Rajone bus daugybė vaikų, todėl vis dar trūks vaikų darželių. Norintiems darbuotis Kaune, kursuos elektrinis traukinukas, nuvešiantis ir parvešiantis namo. Šakių rajonas bus klestintis, turtingas ir jaunatviškas. Linkiu visiems to sulaukti!