Penktadienį, po fotografijų parodos „Laisvė būti žmogumi“ pristatymo Šakių kultūros centre, visi buvo pakviesti į kitą kultūros centro salę, kur vyko dar vienas renginys, skirtas Kovo 11-ajai, tai diskusija „Laisvės pulsas – pasitikrinkime“ . Čia prie bendro stalo buvo sukviesti visuomenininkai, kurių paprašyta pasidalinti savo išgyvenimais, patirtais per pastaruosius tris Nepriklausomybės dešimtmečius, mintimis apie laisvę bei ateities įžvalgomis.

Renginį moderavo buvęs tarybos narys Tautvydas Šukys, o diskusiją, kuri buvo transliuojama tiesiogiai, pristatė „Žiburio“ gimnazijos mokytoja, istorikė Asta Urbaitienė. Prie apskrito stalo sėdosi ir savo išgyvenimais dalinosi filatelistas, pirmasis rajono valdytojas Juozas Urbonas, dabar dirbantis turto vertinimo teismo ekspertu, ilgametė savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja, Kultūros tarybos pirmininkė Augenija Kasparevičienė, verslininkas, Kauno prekybos, pramonės amatų rūmų Šakių atstovybės vadovas Arūnas Tarnauskas, tremtinė Birutė Stašinskienė, Plokščių mokyklos-daugiafunkcio centro istorijos mokytoja Gražina Kazarian, verslo konsultantas Mantvydas Vaičiūnas bei Šakių „Žiburio“ gimnazijos abiturientė Agnė Kereišiūtė.
Kaip Lietuva pradėjo savo kelią atkurtoje Valstybėje? Tokiu klausimu diskusiją pradėjo T. Šukys.

„Po 1990 m. Kovo 11-osios, net ir negyvendama Lietuvoje, visada jaučiau savo gimtinės valstybingumą. Kai buvo paskelbta Nepriklausomybė, aš buvau Armėnijoje, dirbau ir gyvenau ten. Rusiška televizija šią naujieną pranešė tik po kelių dienų, o aš nesusitvardžiau – pasakiau apie tai savo kolegoms nuėjusi į mokyklą. Mane sveikino tuometiniai kolegos, kokia 40 žmonių, su ašaromis akyse, sakydami – jūs laimingi, jūs kitaip gyvenat. Jie visi labai džiaugėsi. Džiaugiuosi, kad 1992 m. turėjau galimybę grįžti į laisvą Lietuvą ir prisidėti prie jaunų žmonių auklėjimo, tą darau dar ir šiandien“, – prisimena mokytoja G. Kazarian.

To istorinio įvykio liudininkė buvo tuomet 36-erių metų tremtinių dukra, Sibiro platybėse gimusi Keturnaujienos gyventoja B. Stašinskienė, kuri sako, kad tada laisvė jiems pirmiausia buvo atsakomybė. Moteris pasakojo, kaip apie 1990 metus visiems svarbu buvo dalyvauti Sąjūdžio veikloje, parvežti į savo kaimelį naujienas iš Šakių seimelio, kaip žmonės tada aktyviai dalyvavo valstybingumo atkūrimo veikloje, o didžiausi padėjėjai Sąjūdžio aktyvistei buvo jos tėveliai, kurie buvo patyrę ir sunkią tremtinio dalią. Svarbu, anot B. Stašinskienės, tąkart buvo ir medinių kryžių atstatymas senųjų kapinaičių vietose, pasodintas ąžuolynas bei tai, kaip pilnas autobusas Keturnaujienos gyventojų dardėjo į Baltijos kelią.

Kaip atrodė politinė rajono arena po Nepriklausomybės atgavimo bei savo išgyvenimais pasidalino pirmasis rajono vadovas J. Urbonas, kuris sakė, kad tada prasidėjo nelengvi laikai, kai politikai turėjo atremti ne tik išorinius, bet ir vidinius sunkumus, susiskaidymą.

„Laisvė – darbas sąžiningas ir atsakingas. Man teko garbė ir atsakomybė tą visaliaudinę nuosavybę perorientuoti į privatinę, akcinę, pajinę nuosavybę ir kurti rinkos santykius. Atsakomybė buvo didelė. Darbą atlikome visi tąkart sąžiningai, nors ne visiems tai ir patiko...“ – prisimena J. Urbonas.

Kokia ta rinkos ekonomika buvo tik atkūrus Lietuvą, pasidalino verslininkas A. Tarnauskas, kuris sako, kad tąkart ne viskas buvo taip paprasta, kaip dabar, nes viskas „atėjo iš Gorbačiovo aplinkos“ ir reikėjo daug laiko, kol rinka tapo panaši į tą, ką turime šiandien. Dirbęs pats vadinamoje „planinėje ekonomikoje“ ir ėjęs vadovaujamas pareigas, jis prisimena, kad prieš tris dešimtmečius nebuvo aišku, nei kaip čia bus, nei kaip dėliotis savo ateitį.

„Buvo didžiulė atsakomybė, kaip išlaikyti kolektyvą, sumokėti mokesčius ir sukti galvą, koks bus rytojus. Tas pereinamasis laikotarpis buvo be galo supintas, neaiškus. Ekonominis santykis buvo sukurtas tik vėliau, o pradžioje buvo vos ne vadinamieji „laukiniai vakarai“, nors tada ir įgijau savo patirtį. Šakiuose buvo daug jaunų žmonių, daug energijos ir potencialo, kas vėliau tapo rinkos pagrindu. Svarbu, kad ir šiandien čia būtų to potencialo, jaunimo, žmonių, kurie turėtų čia ką veikti“, – kalbėjo A. Tarnauskas.

Verslas, politika ir ekonomika yra labai svarbu, bet svarbiausia buvo puoselėti ir kultūrą – skleisti zanavykišką būdą, suinventorizuoti tai, kas mums dar liko po ilgų sovietizacijos metų. Apie tai prisiminimais dalinosi buvusi Kultūros skyriaus vedėja A. Kasparevičienė, kuri sakė, kad tada buvo svarbu plėtra, pasidalinimas patirtimi, matymas kitokios kultūros, jos perėmimas ir dalinimasis, taip pat buvo svarbu išsaugoti ir tausoti savo kultūros paveldą, kuris sovietmečiu tiesiog buvo ignoruojamas, o buvusi vedėja džiaugiasi, kad įvairių diskusijų, projektų, bendradarbiavimo dėka pavyko tą paveldą „ištraukti į dienos šviesą“.

„O kultūros srityje yra dar ką veikti ir šiandien“, – įsitikinusi A. Kasparevičienė.

Kiek svarbi istorinė pamoka, ką reiškia šiandien ta Kovo 11-oji, pasidalino ir jaunieji diskusijos dalyviai – A. Kereišiūtė bei M. Vaičiūnas, kuris sakė, kad laisvė – tai yra laisvė mąstyti, laisvai judėti ir laisvė kurti, tačiau abu jaunosios kartos atstovai sutarė, kad laisvė pirmiausia yra atsakomybė – viską daryti suvokiant atsakomybę už svo poelgius.

Diskusija tęsėsi ilgiau nei valandą ir visi dalyviai buvo paprašyti pasidalinti ne tik patirtimi, bet ir įžvalgomis apie ateitį bei išsakyti palinkėjimus jaunesnei kartai. Visą diskusiją galima pasižiūrėti Šakių kultūros centro „Facebook“ puslapyje.