Kovo pradžioje Sintautuose viešėjęs kraštietis, rašytojas, tapytojas, verslininkas, buvęs sportininkas, žymus šachmatų treneris Algis Augustaitis pristatė knygą „Kitur yra manyje“ ir parodą, kurią skyrė savo tėvui – Juozui Augustaičiui – atminti.

Susitikimą pradėjęs pasakojimu apie savo tėvą, kuris buvo Sintautų krašto sūnus, čia baigęs pradinę mokyklą, A. Augustaitis sakė, kad kitais metais tėvui būtų sukakę 100 metų, todėl jo atminimui Sintautų kultūros centre surengė tapybos darbų parodą „Sintautų vaiko Juozo Augustaičio artėjančiam šimtmečiui“.

„Mano tėveliui Sintautai buvo kaip Paryžius, bažnyčia – kaip pasaulio katedra. Kiaulupių kaimas jam buvo tėvynė. Tėvynę turėjo tik mano tėvelis, nes joje gimė, o aš jau 10 metų praleidau Sibire“, – kalbėjo A. Augustaitis ir pridūrė, kad, iš tremties sugrįžęs į aštuntą klasę, beveik nemokėjo skaityti lietuviškai.

Savo mamai Marcelei Augustaitienei jis Sintautų kapinėse pernai pastatė koplytstulpį, pavadintą koplytstulpiu Tremtinių motinoms, ant kurio užrašas – „Dejonė Sibiro laukuos ir ašara brangios mamos“, o savo žmoną Janiną šiandien vadina savo Angelu sargu.

2019 m. išleista jau penktoji A. Augustaičio knyga – „Kitur yra manyje“, pristatymo metu jos autorius atvirauja, kad knygą parašė Viešpaties vedamas. Knygoje A. Augustaitis tarsi keliauja per šeimos gyvenimą: aprašo vaikystę, šachmatų sportą, kuris buvo ne tik pomėgis, bet ir darbas, sugrįžta į tarybinius laikus. Taip pat – tremties istorija.

„Knygoje šneku ne apie politiką, o apie kalinio sūnų ir tremtinio dvasinę būseną – aš nuo jos negaliu išsilaisvinti“, – prisipažino A. Augustaitis.

Šeimos tremties istoriją šiandien liudija 400 laiškų, kuriuos išsaugojo Augustaičių šeima, knygoje jų pateikta 16. Sintautų kultūros centro l. e. p. direktorė Erika Bingelienė kvietė A. Augustaitį surengti laiškų parodą ir Sintautuose.

Knygos autorius prisipažįsta, kad knygoje „Kitur yra manyje“ kartais politikuoja, kartais filosofuoja.

„Kitose knygose rašiau, kad Sibiras man nepaliko jokio pėdsako. Netiesa, kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau skaitau tėtės knygas. Ką jie su mumis padarė, kas mes dabar esame? Labiausiai dabar mane jaudina, kad mes negalime atsisveikinti su tuo rusišku socializmu, o šiandien dar slegia ir švediškas socializmas“, – svarstė kraštietis.

Į klausimą, kokia yra jo gyvenimo filosofija, autorius atsakė, kad tai Dievas leido žemėje gyventi, džiaugtis gyvenimu ir kurti.

„Dirbdami viską darykime kaip Viešpačiui, ne ponui kažkokiam, ne verslininkui, ne valstybei“, – sakė A. Augustaitis.

Autorius kvietė nesidairyti atgal, mažiau dejuoti ir aimanuoti, o daugiau judėti, pats pradėjo neseniai mūryti...

Knygoje į viską A. Augustaitis žvelgia jau subrendusio žmogaus akimis, ją parašė pirmu asmeniu. Autorius atvirauja, kad visgi iki visiško tobulumo dar toli.

„Mes šnekame apie Mindaugą, buvo ar nebuvo jis karalius, Vytautą, malam apie tą mūsų istoriją. Tas karalius, dabar vaikščiojantis Vilniaus gatvėmis, yra Vytautas Landsbergis. Jeigu būtų mano valia, aš paskelbčiau jį Lietuvos visų laikų karaliumi. Noriu paklausti, kas aš būčiau, jeigu Vytauto Landsbergio nebūtų, būčiau treneris ir sode kapstyčiau, jau mano knygų tikrai būtumėte nematę. Pagalvokit, kas šiandien jūs būtumėte“, – diskutuoti kvietė kraštietis.

A. Augustaitis knygoje pateikia vienuolika senelio palinkėjimų ateinančioms kartoms, vienas jų – „Svarbiausia finišuoti zanavykiškai – teisingai.“ Knyga iliustruota Augustaičių šeimos nuotraukomis: akimirkos iš savo sportinės veiklos, iš parodų atidarymų, sūnų šeimos ir anūkų laisvalaikis.

Su parodos atidarymu A. Augustaitį sveikino kolegė, vilnietė Laimutė Širvydienė, kuri jam padovanojo čia pat nupieštą piešinį, kuriame įamžino renginio dalyvius, taip pat Seimo narė Irena Haase, Šakių viešosios bibliotekos darbuotojos, o renginį įprasmino Sintautų kultūros centro etnografinio ansamblio „Santaka“ atliekamos dainos.