Klebonaujant Donatui Rolskiui Slavikuose pastaraisiais metais po truputį remontuojama Šv. Onos bažnyčia, tvarkoma jos aplinka, o per pastarąjį pusmetį sutvarkyti ir Slavikuose tarnavusių kunigų kapai. D. Pavalkio nuotr.
Rita PLAUŠINAITYTĖ-ŠERKŠNIENĖ
Slavikų parapijos klebonas Donatas Rolskis, regis, rankų sudėjęs nė sekundės negali sėdėti vietoje – vos tik užbaigia vieną darbą, tuoj stveriasi kito. Jo iniciatyva nedidelėje Šv. Onos bažnyčioje nuveikta nemažai, praėjusių metų rudenį klebonas inicijavo kunigų antkapių atnaujinimą, o šį pavasarį Slavikų civilinėse kapinėse atnaujintus klebonų ir vikarų kapus apjuosė naujas takas.
Atnaujino ir apjuosė kunigų kapus
Apie tai, kad klebonas D. Rolskis, kai buvo paskirtas į Slavikų parapiją, pirmiausiai ėmėsi ūkiškų darbų, rašėme ne kartą. Jis nepavargsta sugalvoti ir padaryti kažką naujo, o kai jo idėjoms pritaria ir aukoja patys parapijiečiai, bažnyčia, jos šventorius, visa aplinka tik gražėja ir gražėja. Pernai rudenį klebonas užsimojo atnaujinti tiek šventoriuje, tiek kapinėse palaidotų Šv. Onos bažnyčioje kadaise dirbusių kunigų antkapius. Ant kapų buvo iš naujo išlieti borteliai ir uždėtos antkapinės plokštės, o senieji paminklai palikti tam, kad primintų tų laikų, kai buvo laidojama, amžių ir architektūrinį stilių. Pačiame šventoriuje atnaujinti tik du antkapiai – pirmojo klebono Rapolo Aleknavičiaus ir nežinomo asmens kapas. Kunigo Antano Aleksandravičiaus kapavietė šventoriuje dar geros būklės, o visi kiti klebonai ir vikarai palaidoti čia pat, Slavikų kapinėse, kur irgi imtasi atnaujinimo darbų. Iš viso Slavikų kapinėse ir šventoriuje palaidota 14 čia dirbusių dvasininkų. Pačiose kapinėse kunigai, anot klebono, laidojami buvo ne bet kur – vyresni žmonės mena, kad šalia jų kapų buvo koplytėlė, kuri, ko gero, buvo sugriauta per Antrąjį pasaulinį karą.
Klebonui norėjosi sutvarkyti ne tik pačius antkapius, bet ir aplink kapus esančią teritoriją.
„Iš pradžių maniau gal žolytę užsėti, bet jai reikės daug priežiūros. Vėliau gimė idėja išdėti trinkelėmis, tačiau nesinorėjo, kad jos padarytų vaizdą kaip automobilių stovėjimo aikštelėje, kad nebūtų aštrių linijų. Pati dizaino idėja buvo Rimanto Židulio, tačiau konsultavomės abu – reikėjo pasistengti suprojektuoti ir parinkti medžiagas, kad būtų ir gražu, ir išskirtinumą kažkokį suteiktų tai vietai, nes čia ilsisi iš tiesų iškilūs kunigai, dauguma jų nebuvo eiliniai“, – pasakojo klebonas.
Vaikščiodamas apie naujai sutvarkytus kunigų kapus, klebonas žavisi čia atgulusių klebonų, vikarų veikla ir jų asmenybėmis. Ant paminklinių kryžių, paminklų iškaltos ne tik gimimo ir mirimo datos, bet ir parašyti skaičiai, kelintas klebonas eiliškumo tvarka dirbo Slavikų parapijoje, kokios buvo jo pareigos. Tiesa, norint iššifruoti, kas parašyta, reikia neblogai išmanyti ir lenkų kalbą.
„Man labiausiai įsiminė tai, kad Slavikuose dirbo neeiliniai kunigai. Pavyzdžiui, Seinų katedros prelatas Eliziejus Strimavičius, dirbęs dėstytoju, vicerektoriumi, kuris galimai atėjo į šią ramią parapiją klebonauti jau sunkiai sirgdamas ir pasirinko ją kaip prieglobstį paskutiniesiems gyvenimo metams ramiai leisti“, – pasakojo prie E. Strimavičiaus kapo klebonas D. Rolskis.
Slavikų civilinėse kapinėse palaidotų šioje parapijoje tarnavusių kunigų, vikarų kapus klebono Donato Rolskio iniciatyva apjuosė iš betono išlietų plytelių kompozicija, kuri suteikia ne tik išskirtinį vaizdą, bet ir patogumą prižiūrint. D. Pavalkio nuotr.
Klebonas sako, kad šis dvasininkas buvo neeilinė asmenybė, apie jį pasakojama ir įdomių istorijų, pavyzdžiui, kad jis net gulėdamas mirties patale regėjo viziją, pranešė vikarui, kad reikės pakrikštyti mirštantį kūdikį, kas iš tiesų ir nutiko. Todėl vėliau buvo kalbama, kad jis buvo be galo pamaldus dvasininkas ir su stebuklu iškeliavo Amžinybėn.
Kunigų antkapių atnaujinimas ir trinkelių paklojimas kapinėse klebonijai atsiėjo apie 15 tūkst. eurų, o klebonas sako, kad viskas yra padaryta ne jo, o žmonių, kurie aukojo kilniam tikslui, dėka.
Slavikų parapija pajaunėjo 25-eriais metais
Tokios Slavikuose dirbusių iškilių kunigų asmenybės galbūt ir buvo paskata D. Rolskiui imtis dar vienos iniciatyvos ir išsiaiškinti, kiek metų iš tikrųjų yra pačiai Slavikų parapijai. Prie bažnyčios šventoriaus stovi medinė skulptūra, kurioje rašoma data, kad parapijai 2004m. sukako 250 metų, o ši proga Slavikuose buvo tais metais itin džiaugsmingai ir triukšmingai atšvęsta bei pastatyta medinė skulptūra, įamžinanti šią datą. Tačiau klebonas D. Rolskis, naršydamas po bažnytinius archyvus Lomžoje, rado, jog yra begalė skirtingų dokumentų apie pačios Slavikų parapijos atsiradimo, įkūrimo pradžią, parapijos pavaldumą ir begalę kitų įdomių, dar neatrastų dalykų.
„Ne viskas taip paprasta. Archyvuose yra medžiagos, kad iš pradžių Slavikai priklausė Žemaičių vyskupijai, o bažnyčia buvo Jurbarko parapijos filija. Ir tik po Trečiojo Lietuvos Lenkijos tautų padalijimo 1795 m. Slavikai priskirti Prūsijai. Kunigo Andriejaus Dobilaičio ataskaitoje radome įrašą, kad vyskupo vizitacija buvo 1804 m., tai reiškia, kad iki tol jau buvo įsteigta parapija, o vyskupai vizituodavo parapijas maždaug kas penkerius metus. 1975 m. data priimtina todėl, kad po padalijimo Slavikai turėjo tapti savarankiška parapija, nes iki tol buvo Jurbarko parapijos filija. Be to, ši data yra ir enciklopedijoje“, – aiškina D. Rolskis.
Tiesa, klebonas žygius į Lenkiją dėl parapijos įkūrimo pradžios išsiaiškinimo atliko ne vienas, jam padėjo ir kanauninkas Kęstutis Žemaitis, su kuriuo kartu ieškojo parapijos gimimo ištakų. Pasak klebono, abejonių nekelia, kad tarp 1795 ir 1804 m. buvo įkurta Slavikų parapija, tačiau dėl datos tikslumo galima ginčytis, nes enciklopedija rašo, kad Slavikų parapija įkurta po 1795-ųjų metų, o tai verčia abejoti, ar tikrai tais metais. Parapijiečiams dėl datos nusivilti nėra ko – jeigu 2004 m. jie atšventė ne parapijos jubiliejų, tai bažnyčios įkurtuvės tąkart tikrai buvo paminėtos. Klebonas D. Rolskis žada savo parapijiečiams šį rudenį surengti kitą kuklią šventę ir įprasminti Slavikų parapijos 225 metų datą, kuri nėra apvali, bet tikrai solidi, o jos įamžinimui klebonas žada toje vietoje, kur dabar yra lentelė su 250 metų data, pastatyti kryžių su iškalta jau nauja data – 225 metai.
Tai dar ne visi darbai, kuriuos žada D. Rolskis Slavikuose. Artimiausias jo rūpestis – nauja tvora, kuri juosia bažnyčią ir šventorių. Klebonas sako, kad čia reikia didelių finansinių resursų, todėl dar kol kas skaičiuoja, kokiomis medžiagomis naują tvorą tverti. Nepaisant to, kad Slavikuose sklando kalbos, jog šis klebonas netrukus gali būti iškeltas kitur, nes trūksta kunigų didelėse parapijose, čia dirbtų tik atvykstantis kunigas (galbūt iš Šakių), klebonas nesigaili nė vieno savo padaryto darbo dėl Slavikų parapijos žmonių, bažnyčios gerovės ir Dievo. Šią išskirtinai ramią ir jaukią vietelę, kur stovi truputį nuo kaimo nutolusi bažnyčia, vadina „tikru ramybės kampeliu“, kur tikrai nenuobodu, o priešingai – yra laiko dvasiškai turtėti, mokytis, bendrauti su žmonėmis, melstis ir tobulėti.
„Svarbiausia susitikti su savimi, tada visur bus gerai, o jeigu savyje nerasi harmonijos – blogai bus visur, kur bebūsi“, – pabrėžia klebonas D. Rolskis.
Dvasininkas sako, kad gerus darbus galima daryti bet kur – neprisirišant prie vietos, todėl jeigu teks kada palikti Slavikus, paliks juos ramiai, žinodamas, kad dėl šios parapijos padarė viską, kas buvo klebono galioje.
Klebonui norėjosi sutvarkyti ne tik pačius antkapius, bet ir aplink kapus esančią teritoriją.
„Iš pradžių maniau gal žolytę užsėti, bet jai reikės daug priežiūros. Vėliau gimė idėja išdėti trinkelėmis, tačiau nesinorėjo, kad jos padarytų vaizdą kaip automobilių stovėjimo aikštelėje, kad nebūtų aštrių linijų. Pati dizaino idėja buvo Rimanto Židulio, tačiau konsultavomės abu – reikėjo pasistengti suprojektuoti ir parinkti medžiagas, kad būtų ir gražu, ir išskirtinumą kažkokį suteiktų tai vietai, nes čia ilsisi iš tiesų iškilūs kunigai, dauguma jų nebuvo eiliniai“, – pasakojo klebonas.
Vaikščiodamas apie naujai sutvarkytus kunigų kapus, klebonas žavisi čia atgulusių klebonų, vikarų veikla ir jų asmenybėmis. Ant paminklinių kryžių, paminklų iškaltos ne tik gimimo ir mirimo datos, bet ir parašyti skaičiai, kelintas klebonas eiliškumo tvarka dirbo Slavikų parapijoje, kokios buvo jo pareigos. Tiesa, norint iššifruoti, kas parašyta, reikia neblogai išmanyti ir lenkų kalbą.
„Man labiausiai įsiminė tai, kad Slavikuose dirbo neeiliniai kunigai. Pavyzdžiui, Seinų katedros prelatas Eliziejus Strimavičius, dirbęs dėstytoju, vicerektoriumi, kuris galimai atėjo į šią ramią parapiją klebonauti jau sunkiai sirgdamas ir pasirinko ją kaip prieglobstį paskutiniesiems gyvenimo metams ramiai leisti“, – pasakojo prie E. Strimavičiaus kapo klebonas D. Rolskis.
Slavikų civilinėse kapinėse palaidotų šioje parapijoje tarnavusių kunigų, vikarų kapus klebono Donato Rolskio iniciatyva apjuosė iš betono išlietų plytelių kompozicija, kuri suteikia ne tik išskirtinį vaizdą, bet ir patogumą prižiūrint. D. Pavalkio nuotr.
Klebonas sako, kad šis dvasininkas buvo neeilinė asmenybė, apie jį pasakojama ir įdomių istorijų, pavyzdžiui, kad jis net gulėdamas mirties patale regėjo viziją, pranešė vikarui, kad reikės pakrikštyti mirštantį kūdikį, kas iš tiesų ir nutiko. Todėl vėliau buvo kalbama, kad jis buvo be galo pamaldus dvasininkas ir su stebuklu iškeliavo Amžinybėn.
Kunigų antkapių atnaujinimas ir trinkelių paklojimas kapinėse klebonijai atsiėjo apie 15 tūkst. eurų, o klebonas sako, kad viskas yra padaryta ne jo, o žmonių, kurie aukojo kilniam tikslui, dėka.
Slavikų parapija pajaunėjo 25-eriais metais
Tokios Slavikuose dirbusių iškilių kunigų asmenybės galbūt ir buvo paskata D. Rolskiui imtis dar vienos iniciatyvos ir išsiaiškinti, kiek metų iš tikrųjų yra pačiai Slavikų parapijai. Prie bažnyčios šventoriaus stovi medinė skulptūra, kurioje rašoma data, kad parapijai 2004m. sukako 250 metų, o ši proga Slavikuose buvo tais metais itin džiaugsmingai ir triukšmingai atšvęsta bei pastatyta medinė skulptūra, įamžinanti šią datą. Tačiau klebonas D. Rolskis, naršydamas po bažnytinius archyvus Lomžoje, rado, jog yra begalė skirtingų dokumentų apie pačios Slavikų parapijos atsiradimo, įkūrimo pradžią, parapijos pavaldumą ir begalę kitų įdomių, dar neatrastų dalykų.
„Ne viskas taip paprasta. Archyvuose yra medžiagos, kad iš pradžių Slavikai priklausė Žemaičių vyskupijai, o bažnyčia buvo Jurbarko parapijos filija. Ir tik po Trečiojo Lietuvos Lenkijos tautų padalijimo 1795 m. Slavikai priskirti Prūsijai. Kunigo Andriejaus Dobilaičio ataskaitoje radome įrašą, kad vyskupo vizitacija buvo 1804 m., tai reiškia, kad iki tol jau buvo įsteigta parapija, o vyskupai vizituodavo parapijas maždaug kas penkerius metus. 1975 m. data priimtina todėl, kad po padalijimo Slavikai turėjo tapti savarankiška parapija, nes iki tol buvo Jurbarko parapijos filija. Be to, ši data yra ir enciklopedijoje“, – aiškina D. Rolskis.
Tiesa, klebonas žygius į Lenkiją dėl parapijos įkūrimo pradžios išsiaiškinimo atliko ne vienas, jam padėjo ir kanauninkas Kęstutis Žemaitis, su kuriuo kartu ieškojo parapijos gimimo ištakų. Pasak klebono, abejonių nekelia, kad tarp 1795 ir 1804 m. buvo įkurta Slavikų parapija, tačiau dėl datos tikslumo galima ginčytis, nes enciklopedija rašo, kad Slavikų parapija įkurta po 1795-ųjų metų, o tai verčia abejoti, ar tikrai tais metais. Parapijiečiams dėl datos nusivilti nėra ko – jeigu 2004 m. jie atšventė ne parapijos jubiliejų, tai bažnyčios įkurtuvės tąkart tikrai buvo paminėtos. Klebonas D. Rolskis žada savo parapijiečiams šį rudenį surengti kitą kuklią šventę ir įprasminti Slavikų parapijos 225 metų datą, kuri nėra apvali, bet tikrai solidi, o jos įamžinimui klebonas žada toje vietoje, kur dabar yra lentelė su 250 metų data, pastatyti kryžių su iškalta jau nauja data – 225 metai.
Tai dar ne visi darbai, kuriuos žada D. Rolskis Slavikuose. Artimiausias jo rūpestis – nauja tvora, kuri juosia bažnyčią ir šventorių. Klebonas sako, kad čia reikia didelių finansinių resursų, todėl dar kol kas skaičiuoja, kokiomis medžiagomis naują tvorą tverti. Nepaisant to, kad Slavikuose sklando kalbos, jog šis klebonas netrukus gali būti iškeltas kitur, nes trūksta kunigų didelėse parapijose, čia dirbtų tik atvykstantis kunigas (galbūt iš Šakių), klebonas nesigaili nė vieno savo padaryto darbo dėl Slavikų parapijos žmonių, bažnyčios gerovės ir Dievo. Šią išskirtinai ramią ir jaukią vietelę, kur stovi truputį nuo kaimo nutolusi bažnyčia, vadina „tikru ramybės kampeliu“, kur tikrai nenuobodu, o priešingai – yra laiko dvasiškai turtėti, mokytis, bendrauti su žmonėmis, melstis ir tobulėti.
„Svarbiausia susitikti su savimi, tada visur bus gerai, o jeigu savyje nerasi harmonijos – blogai bus visur, kur bebūsi“, – pabrėžia klebonas D. Rolskis.
Dvasininkas sako, kad gerus darbus galima daryti bet kur – neprisirišant prie vietos, todėl jeigu teks kada palikti Slavikus, paliks juos ramiai, žinodamas, kad dėl šios parapijos padarė viską, kas buvo klebono galioje.
Arūnė iš Griškabūdžio:
