baneris leidinys

shaltmira paroda
Griškabūdietė menininkė Eglė Tamulytė-Shaltmira atvira – nustojo domėtis okultizmu, dirbti su dvasių pasauliu ir atrado kelią į laisvę per Jėzų Kristų. D. Pavalkio nuotr.

Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Antradienio vakarą Griškabūdyje, asociacijos „Šaltmiros gyvenimo mokykla“ galerijoje, atidaryta jos įkūrėjos menininkės Eglės Tamulytės-Shaltmiros paroda „Pabaigos laikai“. Joje eksponuojama trylika darbų, pristatydama juos menininkė pasakojo savo gyvenimo istoriją.

Dar dažais kvepiančiose remontuojamose patalpose ant sienų kabantys ryškūs paveikslai, kaukės, degančios žvakės, duonos kepalėlis ir ant kėdės padėta Biblija leido pajusti ypatingą atmosferą. Griškabūdyje gimusios menininkės, dirbančios ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu, kūrybinę veiklą apima tapybos, grafikos darbų, videomeno, performansų kūrimas.

E. Tamulytė, kaip visuomet besišypsanti, parodos lankytojams prisipažino, kad šiandien jos gyvenime jau įvyko labai svarbus įvykis, ji Vilniaus dailės akademijoje apsigynė magistro laipsnį. Įdomi teorinė šio darbo tema („Vizualinis programavimas ir socialiai atsakingas menas“), intriguojanti ir praktinė – apie technologinį okultizmą.

Kad geriau būtų galima pažinti ją pačią, menininkė, demonstruodama įvairius daiktus, nusprendė parodos lankytojus vesti per savo gyvenimo istoriją, kad šie suprastų, kodėl jos gyvenime įvyko tam tikrų lūžių, pokyčių. Pirmiausiai ji rodo vaikystės nuotrauką, mokyklos pažymėjimą, kuriame vieni dešimtukai. Mergina sako, kad po to jos gyvenime atsiranda grupės „Neklaužada“ muzika arba Džordanos ir grupės garso kasetė „Vis tolyn“.

„Su šita „Vis tolyn“ Eglė Tamulytė vis tolo nuo savo Griškabūdžio. Nuo 14 metų perėjau mokytis į Šakių „Žiburio“ gimnaziją, nes galvojau, kad noriu greičiau suaugti ir tolyn, tolyn... Mano svajonė buvo iškeliauti į Ameriką“, – savo istoriją pasakoja menininkė.

Tuomet ji nusprendė būti ne paprasta kaimo mergaite, o susikurti personažą: pasigavusi gotiškumo bangą, metalistės įvaizdį, būdama 13-os nusprendė rengtis tik juodai. Mergina pradėjo domėtis senovės civilizacijomis, sako, viską pynė į save ir savo meną.

„Kiek šita kaukė daug matė, kiek daug su ja vaikščiota, kiek po ja yra verkta“, – rodydama vieną kaukę atvirauja menininkė ir priduria, kad ji nuo baimių gindavosi taip – užsidėdama kaukę, apsivilkdama odinę striukę.

„Aš sugalvojau, kad vienintelis būdas patikrinti, ko aš esu verta, bandyti nerti ten, kur nebuvau, ir žiūrėti, ar išgyvensiu. Iš pradžių pradėjau nardyti po Europą. Visi žino tą legendą, kad jei nori būti tikras menininkas, turi tą iksiuką užsidėti Niujorke. Kai ten atsidūriau, jame likau tris mėnesius, nešventai aš ten tūsinau...“ – atvirauja menininkė.

shaltmira paroda2
Parodos autorė leido demonų dvasioms diktuoti, ką piešti, darbai prisodrinti magiškų ženklų. D. Pavalkio nuotr.

Ji pripažįsta, kad buvo metas, kai jai išnyko ta riba – kur yra menas, kur yra kūryba, nebežinojo, kaip prisistatyti žmonėms – ar kaip Eglė, ar kaip Shaltmira.

„Kaukių daugiau, manęs liko mažiau, – sako menininkė. – Tos mergaitės, kurią rodžiau nuotraukoje, neliko, viskas, kas buvo negalima, aš stengiausi padaryti – perpiešiau Lietuvos herbą, pakeičiau vyrą ant žirgo moterimi, nešiodavausi Meksikos gatvėmis kaukolę...“

Ji pripažįsta, kad vieną kartą nuo tų beprotybių, savo susikurto demonų valdovės įvaizdžio pavargo, suprato, kad nori sunaikinti tas kaukes, ir tuomet į rankas paėmė Bibliją.

„Suvokiau, kad reikia keisti savo gyvenimą iš pagrindų, kad nenoriu nieko bendro turėti su šėtonu, būti apsikarsčius tom tamsos grandinėm ir su kalaviju užkariauti pasaulį, nusprendžiau daugiau nežaisti“, – pasakoja menininkė ir priduria, kad praeitų metų gegužės 16 d. gavo apreiškimą, kad turi apsivalyti, kas yra neteisinga jos gyvenime – nuo minčių iki daiktų.

„Klausiau Dievo – tai ką man dabar daryti? Sėdžiu Berlyne tom savo drobėm apsistačiusi. Ta vienatvė, izoliacija buvo tragiška. Pajutau viduj, kad turiu grįžti namo“, – atviravo menininkė.

Savo mintis ji pradėjo užrašyti, taip pradėjo dėliotis ir jos diplominis darbas. O kas darėsi su jos kūryba? Eglė sako, kad kuomet piešė tris drobes – tai buvo grynai Šventosios dvasios kvietimasis ir demono išvarymas.

„Aš pagaliau praregėjau, piešdama štai šitą paveikslą, aš akis perpiešiau gal 30 kartų, nes aš negalėjau jų palikti kažkiek juodų. Tame paveiksle jau apsireiškia žuvis kaip krikščioniškas simbolis“, – apie savo darbus pasakoja menininkė.

Kitame darbe – liūtas, Jėzaus simbolis, menininkė jį vaizduoja besikaunantį su jos mąstymą apipančiojusiu šėtonu.

„Šitą paveikslą piešiau sugrįžus į Griškabūdį vasarą. Jis rodo, kad nors manyje vyksta tas valymasis, nors dvasiškai jaučiau, kad jau aš esu Jėzaus komandoje, bet kūnas dar įpratęs daryti kitaip. O kai sugrįžus į namus radau jauniausio brolio nupieštą Shaltmirai su gimtadieniu piešinį, galvoju, kad tuos metus, keliaudama po pasaulį ir darydama bet kokius š..., aš net nepastebėjau, kaip mano broliukas jau užaugo, aš buvau atitrūkus nuo šeimos, savo šaknų...“ – baigdama parodos pristatymą sakė E. Tamulytė-Shaltmira ir pridūrė – ji, kaip Jėzus, kuris buvo dailidė, vėliau trejus metus mokė žmones, nori pasidalinti savo gyvenimo istorija – taip gimė „Šaltmiros gyvenimo mokykla“.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos