baneris leidinys

urbaitiene
Aldona Urbaitienė teigia, kad būdama maža susidomėjo rankdarbiais, lankė darbščiųjų rankų būrelį, tobulino savo darbus ir visą gyvenimą mezgė, nėrė, siuvinėjo kryželiu paveikslus. D. Pavalkio nuotr.


Deimantė BAKAITYTĖ

„Prie meno, amato esu nuo pat mažumės, nes mama taip pat mėgo siuvinėti, megzti, nerti“, – paklausus, iš kur atsirado polinkis kūrybai, atsako buvusi Lukšių Vinco Grybo gimnazijos vokiečių kalbos mokytoja Aldona Urbaitienė.

Būdama maža ji susidomėjo rankdarbiais, vėliau mokykloje lankė darbščiųjų rankų būrelį, ten dar labiau patobulino nėrimo bei mezgimo įgūdžius. Taip pradėjusi ponia Aldona sako, kad visą gyvenimą užsiėmė šia veikla – nėrė, siuvinėjo kryželiu paveikslus. Jos darbai puošė Lukšių Vinco Grybo gimnazijos sienas, taip pat kryželiu siuvinėti paveikslai buvo demonstruojami Šakių viešosios bibliotekos meno parodose. Šiuo metu šakietė sako daugiau laiko skirianti riešinėms su karoliukais, kojinių bei pirštinių mezgimui.

Anot pašnekovės, dėl šių veiklų ji nepatyrė streso net palikdama darbą ir išeidama į pensiją: „Tai žmogaus nusiteikimas. Jei nusiteiksi, kad rasi veiklos, tai jos ir atsiras.“ Moteris sako suprantanti, kad yra tokių žmonių, kurie nieko nenori, tačiau ponia Aldona su vyru Juozu – ne tokie. Jie eina į Šakių viešąją biblioteką, bent jau kartą ar net du per mėnesį, ir ima perskaityti ne po vieną knygą, o po penkias. Teigia, kad „veiklos, jeigu nori, jei kažkuo domiesi ir jei leidžia sveikata, tikrai yra“. Sutuoktiniai yra tikras pavyzdys, kad pensijoje gyvenimas nesibaigia – jie įsigijo kemperį, kad „nuvažiuotų prie ežerų ir prie jūros“ ir šešerius metus keliavo aplink Lietuvą. Dažniausiai vykdavo prie Dusios, prie Dubysos, aplankė ir Metelių, Vištyčio, Alaušo ežerus. Sako, kad labai patogu, kai iškart turi virtuvę ir vietą, kur miegoti. Taip pat vieną ar du kartus per vasarą kartu su anūkais keliaudavo į Latviją prie jūros. Kai pasistatė namą, kemperį teko parduoti, tačiau dėl to atsirado dar daugiau laiko rankdarbiams bei sodo dailinimui.

Įsikūrusi savo nuosavuose namuose moteris nenustojo ieškoti skirtingų veiklų, nes vis „norisi naujų idėjų“. Taip prieš trejus metus vyrui padedant pradėjo gaminti lauko vazonus iš cemento bei plytelių klijų medžiagos. Netgi karantino laikotarpis nesustabdė A. Urbaitienės, ji atrado dar vieną užsiėmimą – muilo gamybą bei žvakių liejimą.

 „Dabar tik reikia rinkos ar mugių, kad kažkur šias prekes realizuoti“, – sako ji ir pasakoja, kad tik pradėjus imtis šios veiklos būta ir linksmų nutikimų.

Pavyzdžiui, žvakių vašką reikia virti ant labai silpnos ugnies, tačiau kai ji pirmą kartą virė, įsijungė dūmų detektorius ir vyras atbėgo iš lauko žiūrėti, kas svyla. Moteris visa tai priima kaip pamoką, nes, kai mokaisi, visko nutinka.

„Reikia tik pamėginti, tada matai, ko trūksta, ką reikia patobulinti“, – pataria pašnekovė.

Save ponia Aldona kukliai vadina ne menininke, o amatininke, nes jai rankdarbių gaminimas kaip poilsis nuo dienos rūpesčių, tačiau moteriai labai patinka kurti, nes smagu matyti kaip „kyla, darosi raštai“. Šakietės namai išpuošti kryželiu siuvinėtais paveikslas, tačiau ji pripažįsta, kad tokius paveikslus pagaminti užtrunka labai ilgai, nes per valandą išsiuvinėji tik nedidelį kvadratėlį.

„Tai be galo ilgi darbai, kurie neįvertinami, net jei ir parduočiau paveikslą“, – pripažįsta pašnekovė.

Pasakoja, kad taip ilgai užtrunka todėl, kad ji niekada neperka trafaretų, tik brėžinius, pagal kuriuos galėtų sukurti kūrinius. Patarimų pašnekovė semiasi iš knygų, interneto („YouTube“ platformos). A. Urbaitienė pripažįsta, kad norisi daiktus parduoti, tačiau kartais būna sunku surasti rinką, nes nelengva įkainoti savo darbą, tačiau stengiasi su vyru bent kelis kartus per metus dalyvauti vietinėse mugėse, turguose. Palaikymo bei pagyrimų prekyvietėse moteris sako sulaukianti labai daug, „žmonės sako, kad labai gražu“, tačiau parduoti sunkiau. Dažniausia darbams reklama sklinda iš lūpų į lūpas – per draugus ir pažįstamus. Taip gauna ir individualių užsakymų, pavyzdžiui, išmegzti kelias dešimtis pirštinių su gitara „Bardų“ festivaliui.

Kita vertus, pripažįsta, kad užsieniečiai mugėse labiau įvertina rankdarbius nei lietuviai. „Pas mus rankdarbiai nėra tiek įvertinami, kiek įdedi medžiagų bei darbo“, – sako pašnekovė, nes prie vienos poros riešinių reikia dirbti penkias–šešias dienas. Šakietė sako išbandžiusi ir internetinę prekybą, tačiau ši tiesiog „nelimpa“, nes reikia eiti į paštą, siųsti – daugiau problemų.

„Mugėj gyva prekyba yra visai kitaip. Žmonėms reikia pamatyti, paliesti“, – pasakoja pašnekovė.

Moteris sutinka, kad smagu parduoti savo gaminius, bet jai mezginiai – laisvalaikio praleidimo būdas, o pardavimas – pabendravimas su žmonėmis.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos