Šiais metais minime vieno ryškiausių mūsų paminklinės skulptūros kūrėjo Vinco Grybo (1890–1941) 130-ąsias gimimo metines. Ta proga Lukšių bendruomenė surengė ne vieną renginį, kuriame prisimintas V. Grybo gyvenimas ir kūryba.

Prieš 130 metų spalio 3d. Lukšių valsčiaus Pelenių kaime gimė skulptorius V. Grybas. Jo vardu pavadinta Lukšių gimnazija, renginių ciklą, skirtą skulptoriaus 130-osioms gimimo metinėms, pradėjo dar rugsėjo 16d. – pėsčiomis žygiavo į Pelenius, uždegė žvakeles ant jo tėvų kapų, o rugsėjo 24d. gimnazistai dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse Zyplių dvare. Čia keramikas Andrius Janulaitis mokė iš molio lipdyti skulptoriaus kūrybos simbolį Pegasą.

Neatsitiktinai spalio 1d. renginys vyko ir Zyplių dvaro arklidėse. Kaip kalbėjo Lukšių kultūros centro renginių organizatorė, parodų kuratorė Inesa Bagdanavičienė, V. Grybo vardas dvaro erdvėse minimas kone kasdien, darbuotojai ekskursantams nuolat primena istoriją, kuomet dar keturiolikos neturintis Vincukas buvo pastebėtas grafo Tomo Potockio ir jo globojamas išvyko skulptūros studijuoti į Varšuvą.

Apie būsimo skulptoriaus vaikystę pranešimą skaičiusi gimnazijos 2g klasės mokinė Ugnė Kazernavičiūtė paminėjo, kad V. Grybas gimė ūkininkų Jurgio Grybo ir Marijonos Sakalauskaitės-Grybienės šeimoje. Tėvas buvo darbštus ir pavyzdingas ūkininkas, namuose buvo skaitoma lietuviška literatūra, skaityti lietuviškai ir rusiškai jis išmokė ir Vincuką. Būdamas šešerių, jis pradėjo lankyti Lukšių pradinę mokyklą, negalėdamas toliau mokytis ėmė ganyti bandą, drožinėjo įvairias statulėles, vėliau pradėjo lipdyti gyvūnėlių figūras iš molio, o motinos atvestas į bažnyčią, gėrėjosi čia esančiomis skulptūromis.

Įdomu buvo apie V. Grybo tolimesnį gyvenimą išgirsti iš skulptoriaus anūkės, Jurbarke esančio Vinco Grybo memorialinio muziejaus vedėjos Rasos Grybaitės lūpų, kuri prisipažino, kad per 22-ejus darbo metus muziejuje ji V. Grybą pažino kitokį.

„Vienaip pažinau, kai buvau pati maža. Ropodavau beveik per jo skulptūras, užlipdavau ant kokio Vytauto ir dar sutrupinau jo kardą, už kurį gavau pylos. Įsigėrė į mane tie vaikystės vaizdai, kurie turėjo reikšmės ir mano kūrybai. Kai užaugau, pradėjau svarstyti, kaip buvo sudėtinga jam tuo metu kurti skulptūras, pavyzdžiui, Birutę ir Kęstutį, juk tuomet nebuvo pakankamai archeologinių tyrinėjimų, kokie buvo tie viduramžių moterų ar kunigaikščių papuošalai, rūbai. Grybas iš duobės paimto molio turėjo nulipdyti istoriją...“ – kalbėjo vitražo dailininkė R. Grybaitė ir akcentavo, kad skulptorius didelių klaidų kūryboje nepridarė, nes studijavo Varšuvos dailės mokykloje pas puikų skulptorių Pijų Velionskį-Veliuoniškį, iš kurio išmoko tašyti net marmurą.

Pasak viešnios, V. Grybas kaip skulptorius labiausiai susiformavo Paryžiuje, kuriame kaip stipendininkas atsidūrė vieno iškiliausių prancūzų skulptoriaus Emilio Antuano Burdelio meno akademijoje. Čia V. Grybas prisiliečia prie meistro A. Burdelio kuriamo paminklo Adomui Mickevičiui – nulipdo apatinius bareljefus. Pasak V. Grybo anūkės, senelis Paryžiuje turėjo savo mėgstamus muziejus ir galerijas, kviesdama pakeliauti V. Grybo takais, ragino apsilankyti ne tik A. Burdelio muziejuje, bet ir Orsė, Viduramžių muziejuose.

Grįžęs po studijų, V. Grybas apsistoja atokiame provincijos mieste Jurbarke, kur įsitraukia į intensyvią kūrybą. Šiame mieste jis liko iki pat tragiškos savo gyvenimo pabaigos. V. Grybas buvo nužudytas nacių 1941 m. liepos 3-iąją.

Jurbarke gimė jo didžiosios skulptūros: Simono Daukanto Papilėje (1930 m.), Vytauto paminklas Kaune (1931 m.), „Žemaičio“ Raseiniuose (1933 m.), Petro Vileišio Pasvalyje (1934 m.), Vinco Kudirkos Naumiestyje (1934 m.), kunigaikščio Vytauto biustas Jurbarke (1930 m.), Sintautų bažnyčios didžiojo altoriaus skulptūros (1936–1937 m.).

Pasak R. Grybaitės, pagrindinis jos senelio gyvenimo ir asmenybės pažinimo šaltinis yra jo laiškai, daugiausia rašyti taip pat skulptoriui Petrui Rimšai, broliui Juozui, kuriam jis atskleidžia savo natūralius, žmogiškus jausmus, o giminės moterims jau rašo daugiau apie religinius dalykus.

„Labai gražiai V. Grybą apibūdina P. Rimša, kuris stebėjo „Grybuko“ žingsnius nuo pat Varšuvos. Jis sako, kad jo kūriniai – tai ne kaukė, ne kažkoks šaltas nulipdytas mėnulis, jo skulptūros tarsi kalba su visom savo kraujagyslėm, energija...“ – įžvalgomis pasidalina R. Grybaitė.

Ji kvietė atvykti į Vinco Grybo memorialinį muziejų Jurbarke ir susipažinti su senelio rašytais laiškais, kurie leis jį pažinti visai kitokį.

 „Jisai buvo pilnas noro gyventi, begalinio noro kurti ir padaryti Lietuvą tokią pat gražią kaip Paryžius, Italija. Kur žmonės gyvena šalia meno...“ – sakė skulptoriaus anūkė.

Su nostalgija apie V. Grybo tėviškės Pelenių kaime likimą kalbėjo Lukšių seniūnas, skulptorius Vidas Cikana. Jis apgailestavo, kad iki šiol sodyba, kur jis gimė, neprieinama lankytojams, kad iki šiol nepavyko įgyvendinti sumanymo iš sodybos perkelti klėtelę į Lukšius.