baneris leidinys

ciuladiene
Kultūros vertybių restauratorė, kraštietė Aušra Čiuladienė sako, kad didelė atsakomybė buvo restauruoti XVI a. Nobelio evangeliją. V. Marmienės nuotr.


Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Kalbiname kraštietę, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus restauratore dirbančią mokslininkę Aušrą Čiuladienę. Pašnekovė sako, kad tokią sritį pasirinko paskatinta chemijos mokytojos, restauracijos meistrystės žinias tobulino Japonijoje, o viskas, kas pakliūna į jos rankas, yra labai vertinga.

A. Čiuladienė (Bacevičiūtė) mokėsi Šakių „Žiburio“ gimnazijoje, sako, kad čia dirbo nuostabi chemijos mokytoja Zofija Jankauskienė, jos dėka ir pamilo šį dalyką bei sužinojo apie dar naują studijų programą – konservavimo ir restauravimo chemiją. Pašnekovė pasakojo, kad pasirinkus šią programą teko gilintis į visų rūšių chemijos kryptis, tyrimų metodus, matematiką ir mokytis papildomai  su restauravimu susijusius dalykus (meno kūrinių technologijos, skirtingų meno objektų tyrimai ir restauravimo būdai ir pan.)

„Chemija – tai viskas, kas mus supa aplink. Mūsų visų gerovė ir blogybė viename. Kai pradedi galvoti: ir vaistai, ir rūbai, ir įvairūs daiktai. Didžiulė mokslo pažanga, kurios dėka turime aplink save tiek gero. Tik kartais su gėriu ne visada mokame gerai susidoroti – šiukšlės, tarša ir pan.“, – chemijos reikšmę aiškina pašnekovė.

Vilniaus universitete baigusi Konservavimo ir restauravimo chemijos bakalauro studijas, kraštietė nusprendė mokslus tęsti. Tiesa, nebuvo galimybės magistro studijų tęsti restauravimo srityje, todėl A. Čiuladienė tame pačiame universitete pasirinko chemijos studijas. Dar besimokant pirmame kurse, pavyko įsidarbinti LMA Vrublevskių bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriuje. Taip nuo 2011 m. A. Čiuladienė pradėjo dirbti restauratore technologe, šį darbą tebedirba iki šiol. Restauratorius, kas tai per amatas?

A. Čiuladienė sako, kad restauratoriaus profesija yra daugialypė, reikalaujanti labai daug skirtingų sričių išmanymo, skirtingų medžiagų, technologijų pažinimo.

„Kadangi aš dirbu su objektais ant popieriaus (knygos, plakatai, graviūros, afišos ir t.t.), visada reikia įvertinti visas objektą sudarančias dalis: rašalas, oda, pergamentas, įvairūs antspaudai. Kaip jos įtakoja viena kitą, ar, saugant vieną, nepakenksi kitai. Prieš restauruojant dokumentą reikia fotodokumentuoti, aprašyti būklę, atlikti cheminius tyrimus, parinkti reikiamas medžiagas restauravimo darbams. Restauratorius turi nuolat domėtis savo sritimi, skaityti straipsnius, vykti į konferencijas, rengti publikacijas, kurti ir taikyti naujus, bet tik patikrintus restauravimo metodus. Bendradarbiauti su kitų sričių specialistais“, – pasakoja pašnekovė.

Kraštietė sako, kad 2016m. jai nusišypsojo laimė išvykti į Japoniją kelti savo kvalifikaciją popieriaus konservavimo kursuose, kuriuos nuo 1992 m. rengia Tarptautinis kultūros vertybių konservavimo ir restauravimo studijų centras (ICCROM) Romoje ir Japonijos nacionalinis kultūros vertybių tyrimo institutas (NRICP) Tokijuje. A. Čiuladienė buvo trečioji lietuvė, patekusi į šiuos mokymus.

„Mokymų metu tris savaites vyko intensyvios paskaitos, praktiniai užsiėmimai, buvo supažindinta su japoniško popieriaus gaminimo technologijomis, rengiamos išvykos į popieriaus manufaktūras, kur popieriaus masė buvo semiama rankiniu būdu. Gerinamas supratimas apie japoniško popieriaus panaudojimo galimybes, perteikiamos Japonijos restauravimo meistrų žinios. Man, kaip restauratorei, tai buvo didžiulis įvertinimas ir atsakomybė. Po kursų parsivežiau naujų žinių, metodų, priemonių, kurias taikau ir šiandien savo darbe“, – pasakoja restauratorė ir priduria, kad Lietuvos restauratoriai savo darbe taip pat naudoja japonišką popierių.

Pokalbio metu teiraujamės apie darbą Vrublevskių bibliotekoje, smalsu, kaip atrodo restauratorės darbo stalas.

„Restauratoriai turi daug stalų. Priklausomai nuo darbo pobūdžio ar tuo metu atliekamo tam tikro darbo, judame nuo vieno prie kito. Jei kažką reikia atkurti, dirbame prie pašviečiamo stalo, jei reikia kažką paspausti, ant ypatingai tvirto ir stabilaus, jei reikia kažką išplauti – ant vakuuminio stalo. O pagrindinės restauratoriaus darbo priemonės – skalpelis, trintukas, įvairūs šepetėliai ir teptukai, kauliukas, įvairių rūšių japoniškas popierius, grįžtami klijai, įvairaus dydžio svoriai objektui paspausti ir žirklės“, – vardija restauratorė.

Pašnekovė dar priduria, kad restauratorių meistrystė matuojama kategorijomis – nuo trečios iki eksperto. Kategorijos suteikiamos pagal išsilavinimą, darbo stažą ir atliktus darbus. A. Čiuladienei suteikta pirma restauravimo technologijos (specializacija: cheminiai tyrimai) kvalifikacinė kategorija. Teiraujamės, kokių vertybių yra restauravusi?

„Restauratoriai, dirbdami kultūros paveldo ar kitose įstaigose, nesvarbių dokumentų nerestauruoja. Viskas, kas pakliūna į mūsų rankas, yra labai vertinga. Per netrumpą darbo laiką teko restauruoti ir Sapiegų korespondencijos, ir Vazų dinastijos dokumentų, ir pan. Gal pats sudėtingiausias ir daug dėmesio sulaukęs objektas buvo Nobelio evangelija (1520 m.), saugoma LMA Vrublevskių bibliotekoje, ypatingai svarbi ukrainiečių tautai“, – pasakoja pašnekovė ir priduria, kad restauratorės darbe svarbiausia neskubėti ir viską gerai apgalvoti.

„Svarbiausia grįžtamumas. Geriau padaryti mažiau nei per daug“, – įsitikinusi restauratorė.

Pokalbio pabaigoje pasiteiravus apie ateities planus kraštietė sako, kad kitais metais norėtų pabaigti doktorantūros studijas Vilniaus universitete ir toliau sėkmingai dirbti restauratorės darbą ir saugoti mūsų visų paveldą.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos