baneris leidinys

kaspareviciene nominacija
Augenija Julė Kasparevičienė atsiimdama nominaciją „Už ilgametį indėlį į kultūrą“ sakė, kad jai tai didelis netikėtumas jos ramiame gyvenime: „Vėl kažkaip grįžau į praeitį, daug ką pergalvojau, pasidariau savo reviziją.“ D. Pavalkio nuotr.


Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Stovime ant Naujųjų metų slenksčio. Nors besibaigiantys metai pažymėti pandemijos ženklu, „Draugo“ laikraštis, tęsdamas tradicijas, skiria savo nominaciją. Tik šiais metais ne už praėjusių metų veiklą, o „Už ilgametį indėlį į kultūrą“ nominacija iškeliavo į Augenijos Julės Kasparevičienės, kuri daugiau nei ketvirtį amžiaus darbavosi rajono kultūros baruose, rankas.
 
Ilgametės rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir turizmo skyriaus vedėjos A. Kasparevičienės pristatyti nereikia. Šiose pareigose Augenija kūrybingai, kantriai, rūpestingai ir motiniškai jautriai darbavosi ketvirtį amžiaus.

Nors savo darbinę karjerą baigė prieš dvejus metus, A. Kasparevičienė neapleidžia kultūros dirvonų – festivalis „Beatričės vasaros“, Kalbos diena, kiti kultūriniai projektai, Trečiojo amžiaus universiteto veikla.

Toks laikmetis, kad susitikti, netgi įteikti nominaciją tenka lauke – šįkart Šakių skvere prie kalėdinės eglės. Saugodami vieni kitus, net apsikabinti negalime, tik žodžiais galime padėkoti nominantei – už viso gyvenimo veiklą, atsidavimą, požiūrį.

„Ačiū, kad jūs tiek metų buvote kultūros sargyboje ir joje tebeesate. Jums rūpi, jūs tuo gyvenate ir lyg mama ar kultūros angelas saugojote, stovėjote greta daugybės renginių, projektų, susibūrimų. Galų gale juk kultūra ne tik tai. Juk kartais tik tiek tereikia – palaikyti, suprasti, paskatinti. Tariame ačiū už jūsų veiklą, indėlį“, – įteikdama keramikės Eglės Tyzenhaus sukurtą darbą-nominaciją, kalbėjo „Draugo“ laikraščio redaktorė Gintarė Martinaitienė.

Visgi nominantės norisi daug ko paklausti, sugrįžti prie jos taip puoselėtos kultūros. Paprašius prisiminti darbo pradžią Kultūros ir turizmo vedėjos pareigose, pašnekovė sako, kad tose pareigose pradėjo dirbti 1993 m. gruodį, o ateinančią vasarą laukė Lietuvos dainų šventė.

„Buvo nemažas iššūkis jai pasiruošti, kai po Janinos Martišienės žūties apie metus darbai kultūros fronte buvo sustoję. Nepriklausomybės pradžia, aukšti idealai, siekiai, o aš atėjau iš tarybinės nomenklatūros, todėl kurį laiką jaučiau kai kurių žmonių nepasitikėjimą. Tai irgi buvo tam tikras iššūkis – pateisinti lūkesčius. Nesistengiau įrodinėti savo lojalumo, tiesiog iš širdies dirbau savo darbą taip, kaip aš jį supratau, jaučiau. Ne žodžiai svarbiausia ...“ – darbo pradžią prisimena A. Kasparevičienė.

kaspareviciene2
Tautinis kostiumas Augenijai Julei Kasparevičienei yra be galo svarbus, todėl jį dažnai dėvi lipdama į sceną, puošiasi valstybinių švenčių metu. D. pavalkio nuotr.

Kiekvienas renginys su meile – taip galima apibūdinti A. Kasparevičienės veiklą. Į ką labiausiai tuomet krypo jos žvilgsnis?

„Man gal labiau prie širdies buvo ne iš karto pastebimi kultūros dalykai, o tokie kaip istorinės atminties, asmenybių sugrąžinimas į mūsų gyvenimą, apleisto arba visai užmiršto  kultūros paveldo gaivinimo, saugojimo, gimtosios kalbos ir kiti panašūs savo esme reikalai. Jiems reikia laiko. Smagu matyti atstatytus, gyvenančius dvarus, piliakalnius, kitus objektus. Tai darė nemažai žmonių, savivaldybės specialistų, seniūnų, bendruomenių, pritariant ir palaikant tuometiniams savivaldybės vadovams. Geras buvo laikas. Kažkaip susiklausėme“, – prisimena A. Kasparevičienė.

kaspareviciene3
Prieš dvejus metus baigusi darbinę karjerą Augenija Julė Kasparevičienė nepalieka kultūros dirvonų, ir toliau bendradarbiauja su kultūros žmonėmis. D. Pavalkio nuotr.

Žmogus yra kultūros kūrėjas, pašnekovė kalba apie gyvenimo kelyje sutiktus kraštiečius, kultūros darbuotojus, sako, kad buvo didelė laimė juos sutikti.

„Aš jau kažkur esu sakiusi, kad pati iš savo darbo esu gavusi labai daug. Pažintys ir bendravimas su kultūros žmonėmis, asmenybėmis, nuolatinis dalykinis ir žmogiškasis ryšys su mūsų kultūros įstaigų darbuotojais, kolektyvų dalyviais man pačiai padėjo augti. Aš visiems jiems dėkinga už mūsų netrumpą laikotarpį, kartu patirtus džiaugsmus, rūpesčius, lūkesčius, visokius nerimus, kartu kurtas tradicijas, renginius“, – emocijų šiandien neslepia A. Kasparevičienė.

Anot jos, viskas gyvenime nuolat kinta, stipriai pasikeitęs ir kultūros laukas. Pašnekovės nuomone, yra ir gerų tendencijų, ir nelabai. Ji pripažįsta, kad džiaugiasi matydama šalies atlikėjus, menininkus, puikiai atstovaujančius savo šaliai Europoje, pasaulyje.

„Baisiai gerai jaučiuosi, kai apie tai girdžiu, skaitau. Pasidaro smagu, kad esu lietuvė. Iš kitos pusės svarbu, kad kultūros gyvenime, jo kūryboje dalyvautų kuo daugiau žmonių. Tai jau kitas lygmuo. Jis užpildo likusį tarpsnį tarp didžiųjų menų ir paprastų žmonių gyvenimo, kasdienybės. Tai jau mūsų kultūros darbuotojų reikalas, kaip gerai, įdomiai ir kiek galima giliau tą padaryti. Mes dar turime nemažai puikių kolektyvų, įvairių iniciatyvų, kur žmogus gali realizuoti savo meninius gebėjimus, tenkinti savo kultūrinius poreikius, tik reikia tą palaikyti“, – įsitikinusi ilgametė kultūros darbuotoja, o ją neramina tai, kad kultūra vis dažniau suvokiama paviršutiniškai – kaip paslauga, tam tikra prekė, linksminimo priemonė.

„Pažiūrėjai, išėjai ir nieko su savim neišsinešei. Gero renginio reikia truputį pasiilgti, išlaukti. Kartais nesėkmė, kentėjimas, ieškojimas ar abejonė gali būti daug didesnė vertybė žmogaus sielai negu materija, nuolatinis džiaugsmas ar gyvenimas be rūpesčių. Neramu, kad netaptume dabartinėje erdvėje visi vienodi, be savo tautinio išskirtinumo, kuriam saugoti reikės nemažai atkaklumo. Tikiu, kad tėvynė išliks ten, kur esi įsišaknijęs, o ne kažkur Norvegijoj ar Anglijoj, kur šiuo metu geriau gyventi... Kažin?  Šios mano mintys gali pasirodyti kaip seniokiškas pabambėjimas, kartų reikalai, bet jei kiekvienas su savimi dažniau ir giliau pasitartume?“ – pamąstyti kviečia nominantė.

kaspareviciene4
Sujungus kultūros ir švietimo skyrius į vieną, kultūrą kuravusi Augenija Julė Kasparevičienė sprendimų dažnai ieškodavo su jau buvusiu Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėju Elvydu Pauliukėnu. D. Pavalkio nuotr.

Kai baigi darbinę veiklą, turi daug laiko ir nežinai, ką su juo veikti. Ar taip nenutiko, teiraujamės A. Kasparevičienės. Pašnekovė atvira – sako, kad dabartinį jos gyvenimą veiklom sunkoka pavadinti. „Gyvenu labai paprastais mažais dalykais, kurių anksčiau neturėjau prabangos patirti. Vis galvoju, kodėl aš ne kokia nors gamtininkė ar veterinarė, nes gamtoje galėčiau praleisti visą savo laiką.  Turiu malonumą neskubėti. Tai irgi šiais lėkimo laikais priskirčiau prie prabangos dalykų.  Didelis malonumas – laikas su knyga. Ir vėl neskubant, giliau... Pandemija sutrikdė ir visą mūsų gyvenimą, teks pakentėti gerų koncertų, kitų renginių. Taigi esame priversti pasiilgti“, – svarsto pašnekovė.

Pokalbio apie gyvenimą su kultūra pabaigoje teiraujamės A. Kasparevičienės – ką keistų ar taisytų savo gyvenime?

„Kažin. Kai kuriose situacijose gal elgčiausi kitaip, bent jau norėčiau... Dabar jau iš tolo, ne ant karštų pėdų, ramiai gal ir objektyviausiai gali įvertinti savo darbinį laikotarpį ir duoti sau pastabų. Jų turėčiau“, – atvirauja A. Kasparevičienė ir, be abejo, perduoda linkėjimus kultūros baruose plušantiems žmonėms, sakydama, kad norėtų juos visus apkabinti, palinkėti tarpusavio ryšio, susikalbėjimo, sveikatos.

Sveikatos, ramybės, dvasinės stiprybės A. Kasparevičienei linki ir laikraščio „Draugas“ kolektyvas. O atsisveikinam vieni kitiems palinkėdami, kad visi kartu įveiktume pandemiją ir su ja susijusias negandas.

„Šiandien norėti ko nors daugiau nebūtų per daug moralu“, – sako mūsų nominantė.

„Draugo“ nominacijos:
2007 m. „Metų stebuklas“ – Mantas Dumbliauskas.
2008 m. „ Metų gerumas“ – Ilona Leleivienė.
2009 m. „Metų žmogus“ – Rima Rauktienė.
2010 m. „Metų vaikas“ – Monika Grigorčenkaitė.
2011 m. „Metų projektas“ – Jaunimo kūrybos ir sporto centras.
2012 m. „Metų dvaras“ – Zyplių dvaras.
2013 m. „Metų iniciatyva“ – Rima ir Sigitas  Bendoriai.
2014 m. „Metų gerumas “ – Giedrė ir Julius Šedbarai.
2015 m. „Metų entuziazmas“ – Itana ir Raimondas Januševičiai.
2016 m. „Metų šviesa“ – Šakių trečiojo amžiaus universitetas.
2017 m. „Metų brolis“ – Arminas Ivkovas.
2018 m. „Metų apkabinimas“ – Šakių kultūros centras.
2019 m. „Metų atsidavimas“ – Elmyra Baljanaitė-Stanevičienė.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos