Kiek praėjusiais metais turistų aplankė Sudargo piliakalnius, sunku suskaičiuoti, tačiau dėl pandemijos uždarius sienas lankytojų itin padaugėjo. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Praėjusiais metais mūsų rajono dvarai, Sudargo piliakalniai, Bulvės muziejus Kudirkos Naumiestyje buvo ypač gausiai lankomi turistų, nors ir trukdė pandemijos suvaržymai. Turistinių objektų savininkai, juos prižiūrintys ir juose dirbantys kultūrininkai tikisi, kad šiais metais turistai, atgavę keliavimo laisvę, atvyks ir iš tolėliau.
Renka bulvę karalienę
Agronomo, naumiestiečio Jono Valaičio iniciatyva prieš metus atidarytas Bulvės muziejus Kudirkos Naumiestyje praėjusiais metais spėjo tapti ypač lankytojų mėgstama vieta. Savo sodyboje įkurtame muziejuje jo šeimininkas turistus ne tik supažindina su bulvininkystės, „Šakos“ gyvavimo istorija, bet aprodo bulvių auginimui ir kasimui naudotus įrankius ir padargus, 300 pasagų kolekciją. Tačiau lankytojus labiausiai traukia sezono metu vykstančios virtų bulvių degustacijos. J. Valaitis pasakojo, kad nors dėl pandemijos teko laikytis apribojimų, pernai per sezoną sulaukė per du tūkstančius lankytojų, ekskursijų grupių iš visos Lietuvos. Sako, ypač gausu buvo svečių iš Šilalės, Šilutės krašto. Jis pasidžiaugė, kad aktyvūs lankytojai buvo senjorai.
„Atvykę muziejaus lankytojai labai nori pažiūrėti visą bulvės vegetacijos laikotarpį nuo pasodinimo – kaip bulvė auga, bręsta. Manau, muziejaus varomoji jėga yra virtų bulvių degustacijos, kuomet lankytojai renka skaniausią bulvę. Šiemet bulve karaliene tapo `Marabel` bulvės veislė iš septyniolikos kitų“, – pasakojo J. Valaitis.
Laidos „Beatos virtuvė“ vedėja Beata Nicholson, apsilankiusi Kudirkos Naumiestyje Jono Valaičio įkurtame Bulvės muziejuje, šeimininką pavadino tikru „bulvės gėrio ambasadoriumi“. Bulvės muziejaus nuotr.
Jis pasidžiaugė, kad per metus muziejus pasipildė kone šimtu eksponatų, paminėjo geradarį janukiškietį Juozą Kudirką, padovanojusį nemažai archajiškų žemės apdirbimo padargų.
J. Valaitis dažnai ekskursantus pavedžioja po Kudirkos Naumiestį, tikrai turi ką papasakoti apie Vincą Kudirką, sako, kad Kudirkos Naumiestyje yra unikalios kapinės, mat greta palaidoti vokiečių ir rusų kariai. O kitais metais lankytojams žada pristatyti išplėstą iki kone 30 bulvių veislių kolekciją, bulvės auga bandymų lauke jo sodyboje.
Sudargo piliakalnių takais
Kad Sudarge gyveno žymiojo rašytojo Džeromo D. Selindžerio protėviai, daugelis sužinojo po čia pernai atidengto paminklo romanui „Rugiuose prie bedugnės“. Turistai vien dėl to plūdo į Sudargą, aišku, taip pat traukė noras pasivaikščioti po piliakalnius, menančius lietuvių kovas su kryžiuočiais.
Kokie metai buvo Sudargo piliakalniams, teiraujamės miestelio seniūnės Ritos Grigaitienės. Ši prisipažino, kad metai buvo pilni iššūkių, anot seniūnės, Sudargo piliakalniai sulaukė kaip niekada daug lankytojų dėmesio. Tiksliai pasakyti, kiek žmonių aplankė, negali, bet spėja, jog daugiau kaip 15 tūkstančių žmonių. R. Grigaitienės pastebėjimu, tarp lankytojų ypač daug jaunų šeimų su vaikais. Beje, penkių Sudargo piliakalnių kompleksas reikalauja daug priežiūros, seniūnė puikiai su savo darbuotojais čia tvarkosi. Seniūnija prižiūri 47 ha plotą, piliakalnių ir rekreacinės teritorijos užima 17 ha. Seniūnė pasakojo, kad pernai piliakalnių komplekso teritorijoje pastatyti lauko treniruokliai, atnaujinta vaikų žaidimo aikštelė, takai, mediniai laiptai ir tilteliai – viskas reikalauja nuolatinės priežiūros.
„Darbų seniūnijoje netrūksta, nors žmogiškieji resursai labai riboti, bet kartu ir džiaugiamės, kad apie Sudargo kraštą žinia sklinda toli. Tai bendras rezultatas, seniūnijos, bendruomenės, bibliotekos ir kultūros darbuotojų ilgalaikis ėjimas į tikslą, kad Sudargo piliakalniai būtų žinomi“, – sako seniūnė ir priduria, kad pandemijos laikotarpis Sudargo piliakalniams buvo palankus, gamta gelbėjo žmones nuo užsidarymo namuose.
Reikia peno akims
„Mes labai džiaugiamės, kad apie Gelgaudiškio dvarą ir jame vykdomas ekskursijas ar organizuojamus kultūrinius renginius žino tiek nedidelio Plungės rajono miestelio gyventojai, tiek Vilniaus elitas, tiek Londono lietuviai. Tai ne vienerių metų įdirbis, kai kiekvieną lankytoją sutinki ir palydi su meile, tarsi vienintelį ir svarbiausią žmogų“, – pokalbio metu sako Gelgaudiškio kultūros centro direktorė Diana Šležienė ir priduria, kad šie metai, kaip ir visiems, išskirtiniai – teko dirbti karantino sąlygomis.
Pasak direktorės, kasmet Gelgaudiškio dvaras sulaukia apie 25–30 tūkstančių lankytojų, tačiau šiemet karantinas „atėmė“ tris pavasario mėnesius ir panašiai tiek pat laiko rudens veiklų, tad lankytojų statistika yra menkesnė. D. Šležienė pasidžiaugė kad viskas, kas buvo suplanuota dvare, padaryta. Anot jos, kadangi situacija dėl pandemijos keisdavosi dažnai ir net kasdien, darbuotojai turėjo atsisakyti ambicingų planų ir per metus išmokti planuoti ir daryti „čia ir dabar“.
Jau tradiciniu tapęs muzikos festivalis „Muzikiniai penktadieniai Gelgaudiškio dvare“ ir pernai sulaukė didelio ne tik vietinių žiūrovų dėmesio. Organizatorių nuotr.
„Kiekviena situacija, ypač ši, pandeminė, privertė ieškoti naujų veiklos formų, daugiau bendrauti su žmonėmis socialiniuose tinkluose. Taip, tarkime, atsirado pirmasis filmuotas parodos pristatymo pokalbis. Manome, kad tokie pokalbiai atsiras dažniau ir jų bus daugiau. Kuriame savotišką Gelgaudiškio televiziją ir radiją, – juokaudama sako D. Šležienė ir priduria, kad šiandien turistui reikia komforto, peno akims, ausims ir gomuriui: – Reikia nuoširdaus bendravimo. Ir visa tai turi būti supakuota į trumpo laiko atkarpą – kad neatsibostų...“
Plūdo į Zyplių dvarą
Zyplių dvarui, pasak Lukšių kultūros centro direktorės Daivos Bukšnienės, praėję metai buvo tarsi pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais: pavasarį visa kultūrinė veikla buvo pristabdyta, o atėjus vasarai turistai, pasiilgę kelionių, plūdo iš visos Lietuvos ir vos spėjo darbuotojai tenkinti visus jų poreikius.
Lankytojų skaičiumi 2020-ieji nenusileido 2019m. sezonui – dvarą aplankė apie 12 tūkstančių turistų ir lankytojų.
„Tą lėmė pandemijos padiktuotos sąlygos, jog keliauti po užsienio šalis buvo sudėtinga, todėl ypač išaugo vietinis turizmas, lankytojai keliavo po Lietuvą, sulaukėme žmonių iš visų Lietuvos regionų, taip pat Latvijos, Baltarusijos“, – pasakojo Lukšių kultūros centro direktorė Daiva Bukšnienė.
Anot pašnekovės, kaip ir kasmet, Lukšių kultūros centro kolektyvas naująjį turizmo sezoną pasitiko su naujais pasiūlymais. Vienas iš geidžiamiausių – atnaujinta teatralizuota ekskursija „Kai pono nėra namie...“, didelio susidomėjimo sulaukė ir naujai sukurta edukacinė programa „Fazanų medžioklė“. Vyko ir tradiciniai renginiai: tautodailininkų pleneras, puodininkystės festivalis, nuolat atnaujinamos Zyplių dvaro ekspozicijos, vyko klasikinės muzikos koncertai.
Metai permainingi
Kidulių dvarui praėję metai buvo permainingi, tačiau, pasak Kidulių laisvalaikio salės kultūrinių renginių organizatorės Mildos Prūsaitytės, pagal galimybes buvo vykdomos visos veiklos: surengti klasikinės muzikos, akustiniai bei gyvo garso koncertai, eksponuotos tapybos, fotografijos darbų parodos, vyko teatro vadinimai. Įvyko kasmetinė miestelio šventė, kurios ašis buvo senoviniai dvariški šokiai. Pirmą kartą Kidulių dvaro prieigose vyko muzikinio festivalio „Beatričės vasaros“ koncertas. Smagi bendrystė vasarą įvyko su Geldaugiškio dvaru – buvo suorganizuotas žygis „Dvarų istorijos“, kurio metu dalyviai aplankė abu dvarus. O kuo dvaras gyveno per karantiną?
„Prasidėjus karantinui pirmieji rajone pradėjome eksponuoti parodas dvaro languose, taip suteikdami galimybę žmonėms nors ir per stiklą prisiliesti prie kultūros. Tęsiame jau tradicine tapusią iniciatyvą – sekame ir visus ateinančius metus seksime pasakas nuotoliniu būdu“, – sako M. Prūsaitytė ir pasidžiaugia liepos mėnesį į dvaro veiklas įsitraukusiais aštuoniais savanoriais, kurie skatino Kidulių jaunimo užimtumą.
„Atvykę muziejaus lankytojai labai nori pažiūrėti visą bulvės vegetacijos laikotarpį nuo pasodinimo – kaip bulvė auga, bręsta. Manau, muziejaus varomoji jėga yra virtų bulvių degustacijos, kuomet lankytojai renka skaniausią bulvę. Šiemet bulve karaliene tapo `Marabel` bulvės veislė iš septyniolikos kitų“, – pasakojo J. Valaitis.
Laidos „Beatos virtuvė“ vedėja Beata Nicholson, apsilankiusi Kudirkos Naumiestyje Jono Valaičio įkurtame Bulvės muziejuje, šeimininką pavadino tikru „bulvės gėrio ambasadoriumi“. Bulvės muziejaus nuotr.
Jis pasidžiaugė, kad per metus muziejus pasipildė kone šimtu eksponatų, paminėjo geradarį janukiškietį Juozą Kudirką, padovanojusį nemažai archajiškų žemės apdirbimo padargų.
J. Valaitis dažnai ekskursantus pavedžioja po Kudirkos Naumiestį, tikrai turi ką papasakoti apie Vincą Kudirką, sako, kad Kudirkos Naumiestyje yra unikalios kapinės, mat greta palaidoti vokiečių ir rusų kariai. O kitais metais lankytojams žada pristatyti išplėstą iki kone 30 bulvių veislių kolekciją, bulvės auga bandymų lauke jo sodyboje.
Sudargo piliakalnių takais
Kad Sudarge gyveno žymiojo rašytojo Džeromo D. Selindžerio protėviai, daugelis sužinojo po čia pernai atidengto paminklo romanui „Rugiuose prie bedugnės“. Turistai vien dėl to plūdo į Sudargą, aišku, taip pat traukė noras pasivaikščioti po piliakalnius, menančius lietuvių kovas su kryžiuočiais.
Kokie metai buvo Sudargo piliakalniams, teiraujamės miestelio seniūnės Ritos Grigaitienės. Ši prisipažino, kad metai buvo pilni iššūkių, anot seniūnės, Sudargo piliakalniai sulaukė kaip niekada daug lankytojų dėmesio. Tiksliai pasakyti, kiek žmonių aplankė, negali, bet spėja, jog daugiau kaip 15 tūkstančių žmonių. R. Grigaitienės pastebėjimu, tarp lankytojų ypač daug jaunų šeimų su vaikais. Beje, penkių Sudargo piliakalnių kompleksas reikalauja daug priežiūros, seniūnė puikiai su savo darbuotojais čia tvarkosi. Seniūnija prižiūri 47 ha plotą, piliakalnių ir rekreacinės teritorijos užima 17 ha. Seniūnė pasakojo, kad pernai piliakalnių komplekso teritorijoje pastatyti lauko treniruokliai, atnaujinta vaikų žaidimo aikštelė, takai, mediniai laiptai ir tilteliai – viskas reikalauja nuolatinės priežiūros.
„Darbų seniūnijoje netrūksta, nors žmogiškieji resursai labai riboti, bet kartu ir džiaugiamės, kad apie Sudargo kraštą žinia sklinda toli. Tai bendras rezultatas, seniūnijos, bendruomenės, bibliotekos ir kultūros darbuotojų ilgalaikis ėjimas į tikslą, kad Sudargo piliakalniai būtų žinomi“, – sako seniūnė ir priduria, kad pandemijos laikotarpis Sudargo piliakalniams buvo palankus, gamta gelbėjo žmones nuo užsidarymo namuose.
Reikia peno akims
„Mes labai džiaugiamės, kad apie Gelgaudiškio dvarą ir jame vykdomas ekskursijas ar organizuojamus kultūrinius renginius žino tiek nedidelio Plungės rajono miestelio gyventojai, tiek Vilniaus elitas, tiek Londono lietuviai. Tai ne vienerių metų įdirbis, kai kiekvieną lankytoją sutinki ir palydi su meile, tarsi vienintelį ir svarbiausią žmogų“, – pokalbio metu sako Gelgaudiškio kultūros centro direktorė Diana Šležienė ir priduria, kad šie metai, kaip ir visiems, išskirtiniai – teko dirbti karantino sąlygomis.
Pasak direktorės, kasmet Gelgaudiškio dvaras sulaukia apie 25–30 tūkstančių lankytojų, tačiau šiemet karantinas „atėmė“ tris pavasario mėnesius ir panašiai tiek pat laiko rudens veiklų, tad lankytojų statistika yra menkesnė. D. Šležienė pasidžiaugė kad viskas, kas buvo suplanuota dvare, padaryta. Anot jos, kadangi situacija dėl pandemijos keisdavosi dažnai ir net kasdien, darbuotojai turėjo atsisakyti ambicingų planų ir per metus išmokti planuoti ir daryti „čia ir dabar“.
Jau tradiciniu tapęs muzikos festivalis „Muzikiniai penktadieniai Gelgaudiškio dvare“ ir pernai sulaukė didelio ne tik vietinių žiūrovų dėmesio. Organizatorių nuotr.
„Kiekviena situacija, ypač ši, pandeminė, privertė ieškoti naujų veiklos formų, daugiau bendrauti su žmonėmis socialiniuose tinkluose. Taip, tarkime, atsirado pirmasis filmuotas parodos pristatymo pokalbis. Manome, kad tokie pokalbiai atsiras dažniau ir jų bus daugiau. Kuriame savotišką Gelgaudiškio televiziją ir radiją, – juokaudama sako D. Šležienė ir priduria, kad šiandien turistui reikia komforto, peno akims, ausims ir gomuriui: – Reikia nuoširdaus bendravimo. Ir visa tai turi būti supakuota į trumpo laiko atkarpą – kad neatsibostų...“
Plūdo į Zyplių dvarą
Zyplių dvarui, pasak Lukšių kultūros centro direktorės Daivos Bukšnienės, praėję metai buvo tarsi pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais: pavasarį visa kultūrinė veikla buvo pristabdyta, o atėjus vasarai turistai, pasiilgę kelionių, plūdo iš visos Lietuvos ir vos spėjo darbuotojai tenkinti visus jų poreikius.
Lankytojų skaičiumi 2020-ieji nenusileido 2019m. sezonui – dvarą aplankė apie 12 tūkstančių turistų ir lankytojų.
„Tą lėmė pandemijos padiktuotos sąlygos, jog keliauti po užsienio šalis buvo sudėtinga, todėl ypač išaugo vietinis turizmas, lankytojai keliavo po Lietuvą, sulaukėme žmonių iš visų Lietuvos regionų, taip pat Latvijos, Baltarusijos“, – pasakojo Lukšių kultūros centro direktorė Daiva Bukšnienė.
Anot pašnekovės, kaip ir kasmet, Lukšių kultūros centro kolektyvas naująjį turizmo sezoną pasitiko su naujais pasiūlymais. Vienas iš geidžiamiausių – atnaujinta teatralizuota ekskursija „Kai pono nėra namie...“, didelio susidomėjimo sulaukė ir naujai sukurta edukacinė programa „Fazanų medžioklė“. Vyko ir tradiciniai renginiai: tautodailininkų pleneras, puodininkystės festivalis, nuolat atnaujinamos Zyplių dvaro ekspozicijos, vyko klasikinės muzikos koncertai.
Metai permainingi
Kidulių dvarui praėję metai buvo permainingi, tačiau, pasak Kidulių laisvalaikio salės kultūrinių renginių organizatorės Mildos Prūsaitytės, pagal galimybes buvo vykdomos visos veiklos: surengti klasikinės muzikos, akustiniai bei gyvo garso koncertai, eksponuotos tapybos, fotografijos darbų parodos, vyko teatro vadinimai. Įvyko kasmetinė miestelio šventė, kurios ašis buvo senoviniai dvariški šokiai. Pirmą kartą Kidulių dvaro prieigose vyko muzikinio festivalio „Beatričės vasaros“ koncertas. Smagi bendrystė vasarą įvyko su Geldaugiškio dvaru – buvo suorganizuotas žygis „Dvarų istorijos“, kurio metu dalyviai aplankė abu dvarus. O kuo dvaras gyveno per karantiną?
„Prasidėjus karantinui pirmieji rajone pradėjome eksponuoti parodas dvaro languose, taip suteikdami galimybę žmonėms nors ir per stiklą prisiliesti prie kultūros. Tęsiame jau tradicine tapusią iniciatyvą – sekame ir visus ateinančius metus seksime pasakas nuotoliniu būdu“, – sako M. Prūsaitytė ir pasidžiaugia liepos mėnesį į dvaro veiklas įsitraukusiais aštuoniais savanoriais, kurie skatino Kidulių jaunimo užimtumą.
Dalė iš Griškabūdžio:
