Trečiadienį Lietuvoje buvo minimas Laisvės gynėjų dienos trisdešimtmetis. Nors įprastų šventinių susibūrimų šiais metais visoje šalyje atsisakyta, tačiau Laisvės gynėjai nebuvo užmiršti: tradiciškai įstaigų, individualių gyventojų namų languose degė atminimo žvakutės, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai persikėlė į virtualią erdvę, simbolinėmis neužmirštuolėmis, vaikų piešiniais pasipuošė įstaigų prieigos, langai.

Dar Sausio 13-osios išvakarėse Šakių kultūros centro langus papuošė instaliacija ir Šakių rajono meno mokyklos moksleivių piešinių paroda (mokytojos Jolita Rūgytė ir Simona Kudirkienė), skirta Laisvės gynėjų dienos 30-mečiui.

Trečiadienio rytą, pagerbiant Sausio 13-osios aukas, uždegamos atminimo žvakelės rajono įstaigų, gyventojų namų languose. Taip ir rajono žmonės prisijungė prie akcijos „Atmintis gyva, nes liudija“. Atminimo ženklais – neužmirštuolėmis – pasipuošė Žvirgždaičiai, Šakių viešosios bibliotekos prieigos. Neužmirštuolės pražydo ir  ant bendruomenės narių krūtinių.

Daugelis rajono kultūros įstaigų kvietė pažvelgti į Sausio 13-ąją virtualiai. Šakių kultūros centro vaizdo montažo transliacijos metu kalbėję šakietis Rimantas Simokaitis sakė, jog jam buvo 25-eri, kada Lietuvos tauta kovojo už savo Laisvę ir Nepriklausomybę.

„Laisvė niekada neduodama veltui ir už dyką. Už ją visuomet reikia mokėti brangiausia kaina. Ir Lietuvos tauta šią kainą sumokėjo kovodama už savo tėvynę Lietuvą“, – kalbėjo R. Simokaitis.

Vinco Kudirkos muziejus pasidalino naumiestietės Stanislavos Aldonos Būdienės, Sausio 13-osios įvykių liudininkės, prisiminimais bei Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazijos ir miestelio bendruomenės narių pamąstymais apie Sausio 13-ąją, taikų gyvenimą bei laisvę.

„Laisvė tai yra vertybė, kurią reikia saugoti ir ginti“, – sako naumiestietė Vidmanta Venciuvienė.

Zanavykų muziejaus pakalbintas šakietis Gintautas Lenkas nusikėlė į 1991 m. sausio įvykius, jis pasakojo, kad tuomet budėjo rajono savivaldybės rūmuose, o išgirdęs apie aukas Vilniuje, nuskubėjo į Sąjūdžio būstinę, kur kartu su Gintautu Žuliu surinko turimus dokumentus, kuriuos paslėpė.

Lekėtiškiai taip pat kalbino savo krašto gyventojus, dalyvavusius Sausio 13-osios įvykiuose. Pavilkijo kaime gyvenantis B. Valtys pasakojo, kad tuomet į Vilnių važiavo su 14-mete dukra.

„Mane traukte traukė nuvažiuoti. Atvažiavom prie Ankščiausiosios Tarybos, vaikščiojom, žmonės dainavo, šoko. Išgirdom prie televizijos bokšto – pykš, pykšt. Vėliau vienas vaikinas pranešė, kad šaudo iš automatų, žmonės žudomi. Bijojom, kad tankai čia atvažiuos...“ – dalinasi prisiminimais B. Valtys.

Sausio 13-osios įvykių liudininkas, Gelgaudiškio parapijos klebonas Arvydas Liepa, pakalbintas Gelgaudiškio kultūros centro direktorės Dianos Šležienės, tvirtino, kad tos dienos įvykiai taip greitai neišdyla, klebonas tuomet mokėsi seminarijos ketvirtame kurse, o tą vakarą buvo prie Parlamento, dalyvavo šv. Mišiose.

„Ryškiausias įvykis iš tos nakties, kuomet stovėjom gyva grandine apjuosę Parlamentą, o kunigas Robertas Grigas teikė nuodėmių išrišimą, sakydamas, jog nežinia, kuo ši naktis pasibaigs. Matau, kad šalia stovi šešiolikmetė, kuri, priėmusi išrišimą, sako – dabar jau nebaisu ir mirti“, – Sausio 13-osios nakties prisiminimais dalijasi dvasininkas.

Rajono ugdymo įstaigų vaikai piešė, plokštiečiai savo darbus eksponavo mokyklos languose, kiti virtualioje erdvėje. Dar sausio 9 d. 20 val. Lukšių Vinco Grybo gimnazija dalyvavo nuotolinėje pilietiškumo pamokoje kartu su JAV lietuvių jaunimu. Pamoką vedė Aukščiausiosios Tarybos gynėjas, Lietuvos kariuomenės kūrėjas, savanoris, atsargos majoras Albertas Daugirdas.

Lukšių miestelio centre buvo sukurta seniūno Vido Cikanos meninė instaliacija, kuri byloja apie tragiškus Sausio 13-osios įvykius.

„Esam dėkingi tiems žmonėms, kurie tuo metu pasiryžę ir be baimės važiavo į Vilnių, visomis išgalėmis prisidėjo ir prie kitų Lietuvai svarbių objektų bei Laisvės gynimo. Tą naktį per 30 lukšiečių buvo išvažiavę, o kai sužinojom apie žuvusius, skambino bažnyčios varpai, o mes, seniūnijos darbuotojai, dėjom visas pastangas, kad jei įvyktų koks perversmas, galėtume paslėpti laisvės relikvijas...“ – dalinosi prisiminimais V. Cikana.