Mergaitės sugrįžimas skęsta plačiame biurokratijos pasaulyje

lietuvaite skulptura
Mergaitės skulptūra nepataisomai sudaužyta po pernai rudenį vykusios mugės, kai į ją atsitrenkė prekeivio automobilis. D. Pavalkio nuotr.

Gintarė MARTINAITIENĖ

Nuo to laiko, kai Šakiuose, Nepriklausomybės gatvėje, neliko skulptoriaus Kęstučio Dovydaičio sukurtos mergaitės skulptūros, praėjo kone pusmetis. Tiek laiko situaciją gaubia rūkas ir nežinomybės skraistė, mat taip ir nebeaišku, kada suniokota, bet daugelio pamėgta skulptūra galėtų ir vėl žingsniuoti gatvės grindiniu. Klausimas dėl skulptūros likimo keltas ir Kultūros ir meno tarybos posėdžio metu.

Prabilta, ar skulptorius nėra paliktas vienas, nors tai turėtų būti visų bendro suinteresuotumo klausimas.

Po to, kai 2017-ųjų birželį Nepriklausomybės gatvėje atsirado skulptūrinė kompozicija „Simboliai laike“, pagrindinė kompozicijos detalė – 145 cm aukščio bronzinė mergaitė su knyga rankose, kitų vadinama tiesiog Lietuvaite, tapo neatsiejamu traukos objektu ir miesto simboliu. Tačiau po pernai rugsėjį įvykusios miesto mugės mergaitės neliko – skulptūra buvo nepataisomai suniokota (numuštos kojos, viena jų atitrūko nuo kūno, deformavosi galva, veidas, suknelė, plaukų ir kiti ornamentai), kai ją patrenkė atbuline eiga važiavęs ir skulptūros nepastebėjęs mugės dalyvis. Buvo iškviesta policija, įvykis suformintas, prie sudaužytos skulptūros atskubėjo ir pats skulptūros autorius, ir tuometinis Šakių kultūros centro direktorius Raimondas Januševičius, kuris yra ir  asociacijos „Zanavykų sąšauka“ vadovas (ši asociacija vykdė projektą finansavimui gauti). Jau iškart buvo pripažinta, kad skulptūros restauruoti nepavyks, ją reikės lieti iš naujo, nors nėra likę net formų.

Visgi bent kol kas, kaip sako pats skulptorius, viskas įstrigę plačiame biurokratijos pasaulyje. Draudimas, į kurį kreipėsi įvykį padariusios įmonės vairuotojas, nenori atlyginti žalos (ji įvertinta 25 tūkst. eurų), kreipimasis tai padaryti, K. Dovydaičio žiniomis, buvo atmestas dukart (galimai dabar jis net ir apskųstas). Motyvuojama, kad už meno kūrinius jie žalos neatlygina, nors skulptoriui tokie argumentai mažų mažiausiai keisti, nes įvykis buvo ir nufilmuotas, ir suformintas, tačiau...

„Jie traktuoja, kaip jie nori“, – sako menininkas ir abejoja, ar įvykio kaltininkui pavyks iš draudimo išsireikalauti žalos atlyginimą, o jei to nepavyks, yra galimybė išsireikalauti bent dalį žalos iš pačios įmonės, tačiau ir tai, ko gero, nebūtų paprasta.

„Jie konsultuojasi su advokatais, o aš advokatų neturiu. Jie turi pinigų, o aš neturiu su jais bylinėtis, nes būtų išeitis eiti į teismą. Viskas paprasta“, – nusivylimo neslepia K. Dovydaitis ir sako, jog viskas atsiremia į pinigus.

Čia, svarsto pašnekovas, galbūt galėtų pagelbėti savivaldybė, mat ji ir teisininkus turi, ir bendraujant su įvykį padariusiu asmeniu visai svoris kitoks būtų, gal tik paspausti reikėtų, tačiau...

Meras Edgaras Pilypaitis Kultūros ir meno tarybos posėdžio metu paaiškino, kad buvo parengtas raštas skulptoriui ir „Zanavykų sąšaukai“ su prašymu pateikti išaiškinimą dėl nuosavybių.

„Nes kai pradėjom kelti straipsnius spaudoje ir buvo pamanipuliuota, kad tai buvo dovana savivaldybei, kurios ji nemokėjo priimti, tai visur radau, kad tai buvo dovana miestui. Pakviečiau į diskusiją, paprašiau raštu... Buvo rengtas projektas, iš Kultūros tarybos buvo gauta bent 10 tūkst. eurų finansavimo, bet jo nepakako, buvo aukų rinkimo vajus, dėl to ir finansavimo šaltiniai persipina, ir gyvas autorystės klausimas. Nes turtinės teisės ir autorinės teisės netapatu. Jeigu turtines teises kažkas ir perimtų dovanos ar kitu būdu, autorystės teisės lieka, dėl to reikalinga ir paties autoriaus pozicija“, – situaciją posėdžio metu aiškino meras.

Tiesa, jis turėjo ribotai laiko toliau dalyvauti diskusijoje, tad klausimas aptarinėtas be jo. Tačiau tokia pozicija nepatiko nei pačiai komiteto pirmininkei Rimai Rauktienei, nei menininkui Algimantui Vorevičiui.

„Nu man žiauriai keista, lyg nei valdžiai, nei miestui, rajonui, nei tarybai, nei merui, nei seniūnui tos Lietuvaitės nereikia. Kęstutis paliktas visiškai vienas ir paliktas tarp dangaus ir žemės. Ką jam, žmogui, daryti? Jis pirmiausiai su advokatais turi aiškintis, ar atiduosi tas autorines teises, ar ne. Nu koks skirtumas. Nors advokatą finansuokit, kuris padėtų išrišti tuos juridinius klausimus su draudimu, su žmogumi, kuris taip padarė, ir su visais finansais. Tiek laiko praėjo ir visiškai niekas nepajuda iš vietos todėl, kad visiems nusispjaut. Nesuprantu“, – piktinosi A. Vorevičius, kuriam pritardama R. Rauktienė laikėsi nuomonės, jog galbūt dabar reikėtų gilintis ne į tai, „kaip atsitiko su dovana – priėmė, nepriėmė, kas tą klaidą padarė“.

„Gal kažkur padarėme klaidų, – kalbėjo ji. – Bet nežiūrėkim, kas atsitiko, žiūrėkim, kaip išgelbėti situaciją, kad greičiau grįžtų tas jausmas ant tų plonų kojyčių. Man žiauriai to trūksta ir net bloga, kaip trūksta...“

K. Dovydaitis irgi sako, jog esame maža bendruomenė, tačiau situacija iš mirties taško nelabai juda.

„Mes paaiškinome raštiškai, kad darėme iš idėjos, visi dirbo iš idėjos. Niekas nei man, nei „Gelgaudiškio gelžbetoniui“ nemokėjo. Jie (savivaldybė) parašė, kad tai ne mūsų nuosavybė. Taip, raštų nėra, mes padovanojome miestui, bet ar mes kalti, kad mašinos pėsčiųjų takais važinėja? Tai kur ta skulptūra turi būti pastatyta? Dirbom iš idėjos, bet iš idėjos dirbti, pasirodo, ir kenksminga, ir nuostolinga“, – mintimis dalijosi pašnekovas ir pripažino, kad jis pats prie skulptūros atkūrimo prisidėtų 2 tūkst. eurų.

„Jeigu dar bent 10 tokių atsiranda, ir atstatome“, – sako K. Dovydaitis ir leidžia suprasti, kad nėra tikslo burti iš kavos tirščių: bus pinigai – galima kalbėti apie atstatymą, o kol kas viskas tebeskendi gana tirštoje migloje.

Be to, sako skulptorius, jis ir kitus projektus rengia, ir darbus planuoja, tad užklaustas, jeigu viskas pradėtų klostytis palankiau, kada mergaitė vėl galėtų papuošti Šakius, jis prasitaria: „Nežinau, gal du metai į priekį tai tikrai ne.“

Tad kiek bus noro padėti ir bendro rūpesčio, apie kurį kalbėjo R. Rauktienė, parodys laikas, o kol kas mergaitę mena sniegu užklota skulptūrinės kompozicijos dalis – lietuvių abėcėlė, na, ir likęs išplėštas mergaitės kojos fragmentas...

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Miškasodis: kiek tai prasminga ir reikalinga?

klausimelis 04 23Rimas iš Gelgaudiškio:

Nemažai esu medžių per gyvenimą pasodinęs, nors ne miškininkystėje dirbu. Esu gelgaudiškietis, todėl rūpi Gelgaudiškio miško likimas. Mačiau, kaip žūsta miškas. Bet toks gyvenimas. Mums gal ir atrodė, kad reikėjo anksčiau sergančius medžius pjauti. Faktas, kad yra išnykę didžiuliai miško plotai, bet tam yra specialistai. Nuomonės gelgaudiškiečių išsiskyrė: vieni šaukia, kodėl mišką išpjovė, bet jau miškas buvo miręs. 

klausimelis 04 23 2

Danutė iš Gelgaudiškio:

Džiaugiuosi, kad vyko miškasodžio akcija. Nesu anksčiau dalyvavusi ir medžių ne itin daug pasodinusi. Dėl miškų kirtimo išties daug nuomonių, yra prieštaraujančių plyniems miško kirtimams. Manau, jeigu jau medžius kokios kirvarpos graužia, būtina šalinti, bet po to reikia ir atsodinti. Dalyvavau, nes man rūpi, kad vaikai ir proanūkiai turėtų kur žemuogių ar grybų pasirinkti, augtų kuo sveikesnėje aplinkoje.


BlueYellow-baneris
 
TKV sakiai350
sms
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.