Kaimelio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas kun. Zenonas Stepanauskas, į kunigus įšventintas prieš 33-ejus metus, šioje parapijoje tarnauja jau 20 metų ir sako, kad malda yra svarbiausia krikščionio gyvenime, o šv. Mišių vertė – begalinė. (D. Pavalkio nuotr.)

Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Rugpjūčio 8 d., sekmadienį, gražia intencija į Kaimelio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią susirinko tikintieji – buvo aukojamos iškilmingos šv. Mišios, pasveikintas parapijos klebonas Zenonas Stepanauskas 60-mečio ir 20 metų kunigavimo šioje parapijoje proga. Vėliau kalbintas klebonas Z. Stepanauskas sakė, kad tie dvidešimt metų tarnystės Kidulių parapijoje buvo patys produktyviausi.

Kun. Z. Stepanauskas yra kilęs iš Marijampolės, studijavo Marijampolės kultūros mokykloje chorvedybą, vargoninkavo Mindaugų parapijoje, vėliau įstojo į Kauno kunigų seminariją, 1988 metų gegužės 30 dieną įšventintas į kunigus, tarnavo vikaru, vėliau klebonavo Lazdijuose, Keturvalakiuose, Kazlų Rūdoje, pastaruosius beveik 20 metų darbuojasi Kidulių šv. Arkangelo Mykolo parapijoje.

Susitinkame su klebonu praėjusio penktadienio pavakarę, klebonas tik sugrįžęs iš laidotuvių, tuoj skubės laikyti vakarinių Mišių, tačiau suranda valandėlę pokalbiui. Sako – per metus palaidoja iki 60 parapijiečių, tiesa, per visas tris tarnystės vietas  – Kaimelio, Sudargo ir Kukarskės globos namus, o per dvidešimt kunigavimo metų šiose parapijose Anapilin išlydėta kone 900 parapijiečių. Neramu, sako dvasininkas, kai šešis parapijiečius per metus pakrikštija, o 60 miršta, jaunimas užsienyje, pernai tik penkioms poroms suteikė Santuokos sakramentą.

Tęsiame pokalbį apie klebono pasirinktą gyvenimo kelią.

„Dvasiniu keliu vedė stipriai tikinčių tėvų pavyzdys. Maždaug nuo trejų metų kiekvieną sekmadienį mane vesdavosi į bažnyčią. Iš tikrųjų sekmadienį reikia švęsti, sunki yra nuodėmė, jeigu žmogus supranta, gali ir apsileidžia nenueidamas į bažnyčią“, – šiandien kalba dvasininkas pridurdamas, kad kunigystę pasirinkti padėjo ir vargonavimas bei gilūs giesmių tekstai.

Kun. Z. Stepanausko brolis Algis, Marijampolės bazilikos vargonininkas, vienas profesionaliausių Lietuvos vargonų meistrų, yra bazilikos vargonų statytojas.

Prašome prisiminti, kaip atvyko į Kaimelį ir palyginti tarnystės vietas. Kun. Z. Stepanauskas šypsosi sakydamas, kad dzūkai – nuoširdūs, paprasti.

„Marijampoliečiai žmonės šiek tiek įsitempę, reikia kartais galvoti, kaip suformuluoti jiems klausimą. Zanavykai labai darbštūs, ypač kalėdodamas pastebiu, kad žmonės gražiai namus ir jų aplinką susitvarkę gyvena“, – tokį pastebėjimą išsako dvasininkas.

Beveik prieš 20 metų kun. Zenonas atsiųstas į Kaimelį greičiausiai ne tik tam, kad padėtų liudyti Dievą, bet su dar didesne misija – suremontuoti Kaimelio parapijos šventovę. Dvasininkas pasakojo, kad kapitališkai buvo suremontuota klebonija bei bažnyčia, šios pakeistas stogas, langai, durys, apdaila, pakeista dalis sienojų.

Matyt, ir yra sekmadienis ta septintoji diena, kada turėtume sustoti, atsigręžti ir įvertinti savo nuveiktus darbus, o Z. Stepanausko pasiteiravus apie ateities planus, klebonas užsimena, jog ir toliau kartu su bendruomene ieškos lėšų Kaimelio bažnyčios vargonų, kuriems yra 217 metų, restauravimui. Klebonas apgailestavo, kad dar 2010–2013 metais kasmet teikė paraiškas Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl vargonų restauravimo finansavimo, tačiau lėšos nebuvo skirtos.

„Kol kas į bažnyčią tiek tikinčiųjų, kiek lankė iki pandemijos, nesugrįžta“, – pastebi dvasininkas.

Dvidešimt metų Z. Stepanauskas dirbo Kaimelio parapijoje, tad teiraujamės, kokie buvo visi tie metai.

„Mano gyvenime tai buvo patys produktyviausi metai. Tiesa, pandemija buvo visiems iššūkis, kuomet nutrūko gyvas bendravimas. Ar galėjo kas pagalvoti, jog ateis toks laikas, jog kunigas vienas aukos laidotuvių Mišias? Arba per Kalėdas, Velykas bažnyčioje nebus tikinčiųjų? Nei pramatyt to nėjo...“ – svarsto dvasininkas.

Teiraujamės apie šiandieninę situaciją Lietuvoje – kodėl tiek daug susipriešinimo, ypač dėl vakcinavimo.

„Sakyčiau, čia ir žmonių nemąstymas. Jei popiežius Pranciškus, kardinolai, vyskupai, Prezidentas, mokslo žmonės, faktai kalba – o dalis vis tiek nesiskiepija. Darau išvadą, kad visa tai baigsis nelabai gerai. Nesuvokiu, kuomet žmonės sako, jog bijo skiepytis, o mirti nebijo. Faktiškai tokie žmonės gundo Dievą... Dievas davė žmonėms gebėjimą gydyti ir parūpino vaistų nuo ligų, o mes atmetam Dievo dovaną... Sutinku, baimė šiandien daugelį kamuoja, o dar gąsdina Rusijos politika“,  – svarsto dvasininkas.

Tai kaip su baime žmogui kovoti? Anot dvasininko, jis pats stiprybės gauna iš tikėjimo, jį stiprina tikinčiųjų pasakytas geras žodis, bendravimas.

„Malda yra pati svarbiausia krikščionio gyvenime, taip pat sakramentų veikimas, o šv. Mišių vertė yra begalinė. Daug stebuklingų atvejų esu turėjęs savo ir kitų žmonių atžvilgiu per Mišių auką“, – sako pašnekovas.

Negalime nekalbėti ir apie šiandienos šeimos vertybes. Nors dvasininkas mano, kad homoseksualumas – tai žmogaus nuopuolis, bet jis teigia: „Tiesa, Dievas myli vaikus tokius, kokie jie yra. O Bažnyčia juos myli, nes jie yra Dievo vaikai.“

Užsukus į Kaimelio parapijos klebonijos kiemą, jau ištolo pasitinka balandžių burkavimas, kunigas Zenonas prisipažįsta turįs pomėgių, kurie teikia džiaugsmą ir įtraukia. Balandinėse burkuoja apie 160 dekoratyvinių balandžių (Lietuvos žuvėdrėlė, Karaliaučiaus spalvotagalviai, Sūduvos baltagalviai).

„Mėgstu jodinėti žirgais, metus sportavau Smalininkų žirgyne, dešimt metų laikiau Amerikos paintą (Amerikos paintas – arklių veislė, kilusi iš Quarterio ir anglų grynakraujų arklių – red. past.), laisvalaikiu žvejoju“, – apie pomėgius pasakoja klebonas.

Jau sekmadienį Kaimelio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje bus švenčiami Švento Roko atlaidai, kviesdamas giesmėmis pagerbti šv. Roką ir melsti sveikatos, Z. Stepanauskas primena, jog savo gyvenimą šv. Rokas paskyrė ligonių, sergančių maru, slaugymui.

„Norėčiau visiems palinkėti Tikėjimo dvasios, Dievo malonių, sveikatos“, – sako kun. Z. Stepanauskas.