Prie kelio, vedančio į Panovius, yra mažas Joniškių kaimas, kuriame išlikusi vos viena gyvenama sodyba. Ta sodyba mūsų kraštui labai svarbi – čia gimė ir augo kalbininkas, lingvistinės stilistikos pradininkas, profesorius Juozas Pikčilingis. Jau antras mėnuo, kai nauja medinė skulptūra-riboženklis informuoja apie tai, jog čia Joniškių kaimas ir garsaus kalbininko gimtinė.

 

Nedaug kas žino, kad tarp dviejų kelių (Panoviai–Naudžiai ir Išdagai–Naudžiai–Valakbūdis), mažame trikampėlyje prie Naudžių, yra toks Joniškių kaimas. Šiais metais tiek šio kaimo pavadinimą, tiek tai, jog jame yra ir garsaus profesoriaus, lingvistikos pradininko tėviškė, nusprendė įamžinti sodyboje gyvenančio J. Pikčilingio sūnėno Edvydo šeima. Nusprendę, jog ąžuolinę skulptūrą turėtų gaminti ne kas kitas, o kraštietis skulptorius Zigmas Sederevičius, įamžino du svarbiausius jų šeimai faktus – kaimo pavadinimą ir profesoriaus tėviškę.

Joniškių kaime šiuo metu išlikusi tik viena Pikčilingių sodyba. Anot E. Pikčilingio, sodyba išliko, nes netrukdė melioracijai, buvo prie krašto, prie upelio, todėl netrukdė dirbamiems laukams, o jeigu būtų buvusi viduryje laukų, ko gero, jos būtų laukęs toks pats likimas kaip ir kitų kaimo sodybų, kurias išnaikino tiek melioracija, tiek visuotinė kolektyvizacija.

Apie kaimo ir kalbininko tėviškės įamžinimą sūnėnas kalba labai atsargiai, nes skulptūra, anot jo, pastatyta ne todėl, kad taptų turistų traukos objektu, o iš pagarbos šiai vietovei ir profesoriui, kad išliktų atminimas ateities kartoms. Pasak sūnėno, šeima tikisi, kad turistai čia neplūs, nes tai nėra lankytina vieta – jie tiesiog sodyboje gyvena, ūkininkauja. Šie metai įamžinti profesoriaus atminimui giminaičių pasirinkti neatsitiktinai – šįmet jam būtų sukakę 95-eri, o rudenį bus minimos 30-osios mirties metinės.

„Mes nenorim tos didelės viešumos ar reklamos. Lankytina vieta ar objektas turi būti pritaikyti tam, kaip, pavyzdžiui, P. Vaičaičio tėviškė ar Banaitynė (signataro S.Banaičio tėviškė Vaitiekupių kaime – aut. past.), į kurias netgi yra nuorodos, ten yra ką pamatyti. Lankytojams įžymiose vietose reikia ką nors parodyti, papasakoti, o mes čia tiesiog gyvenam“, – sako E. Pikčilingis.

Anot sodybos šeimininko, daugiausiai medžiagos apie jo garsųjį dėdę buvo sukaupusi Sintautų akademija, vėliau perdavusi medžiagą Sintautų mokyklai, kurioje abiejų iškilių šio krašto įžymybių – J. Pikčilingio ir Pr. Vaičaičio – mažą muziejėlį puoselėjo lituanistė mokytoja Marija Puodžiukaitienė. Mažas kampelis, muziejėlis, pasirodo, Sintautų mokykloje yra lig šiol.

„Akademija turėjo iš tiesų nemažai profesoriaus eksponatų, mes esame jiems ir stalą tokį atidavę. Dar visi žino, kad jis Sintautų kapinėse palaidotas, kur stovi ir Vido Cikanos sukurtas paminklas, o daugiau nieko tokio, kas įamžintų iš šio krašto kilusį profesorių ir nebuvo“, – kalbėjo E. Pikčilingis.

Profesorių dėdę J. Pikčilingį sūnėnas, krikšto sūnus E. Pikčilingis atsimena kaip labai šviesią, dorą ir sąžiningą asmenybę, labiausiai įstrigusią jo, dar vaiko, atmintin iš tų laikų, kada jis leisdavo vasaras savo tėviškėje. Žinoma, daugiausiai laiko profesorius skyrė kalbos dalykams, mokslinei veiklai, bet, atitraukęs dėmesį nuo knygų, jis sugalvodavo ir ką nors nuveikti.

„Vieną vasarą jis sugalvojo, kad jam smagu drožt šaukštus, na, ir drožė visą vasarą šaukštus. Ir jie gana gražiai pavyko. Kitais metais sugalvojo gaminti „šliures“ mediniais padais – ir gamino, mums visiems prigamino. Ko imdavosi, tas jam gražiai sekdavosi. Gabumų turėjo, bet daugiausiai, aišku, jie sutelkti į kalbą, į mokslą buvo. Mes, vaikai, kartais gaudavome „vėjo“, kad neteisingai kalbame. Jautėsi, kad dėdė yra neeilinė asmenybė“, – dalinosi prisiminimais E. Pikčilingis.

Vienas ryškiausių profesoriaus asmenybės bruožų, anot sūnėno, buvo teisingumas, nes jam labai nepatikdavo melas, neteisybė, pykdavo, net jeigu ir vaikai ką nors pameluodavo. Ir dar vienas svarbus dalykas, pasak E. Pikčilingio, – dėdė sugebėjo visada išlikti taktiškas, niekur neišsišokdavo, buvo santūri asmenybė.