Vyskupas emeritas Juozas Žemaitis tarnauja žmonėms ir myli poeziją

zemaitis vyskupas
Vyskupo emerito Juozo Žemaičio, šiemet švenčiančio  savo 95-ąjį jubiliejų, pasirinkimą tapti dvasininku iš dalies nulėmė itin religinga giminė, turėjusi jau ne vieną kunigą. D. Pavalkio nuotr.

Vyskupas emeritas Juozas Žemaitis – vienas iš penkių vyskupų, kilusių iš Zanavykų krašto. Šiemet ganytojas švenčia gražią 95-erių metų sukaktį.
 
J. Žemaitis gimė 1926m. rugpjūčio 30 d. nedideliame Sparvinių kaime, Griškabūdžio parapijoje, giliai tikinčių katalikų bei darbščių ūkininkų Antaninos ir Juozo Žemaičių šeimoje. Buvo jauniausias iš penkių vaikų. Mokėsi Šakių „Žiburio“ gimnazijoje, o per karą sugriovus Šakius, vidurinę mokyklą baigė Barzduose. Kaip pats yra teigęs, mokslas sekėsi gerai ir lig šiol šiltai prisimena mokyklos laikus bei mokytojus, kuriuos aplankydavo jau tapęs vyskupu. Reikšmingą vietą vyskupo gyvenime užėmė ir poezija. Pasak Šakių dekano kan. Donato Jasulaičio, „vyskupas J. Žemaitis galėjo ilgiausias valandas skaityti poetų kūrybą ir kalbėti eilėmis“.

J. Žemaičio pasirinkimą tapti dvasininku iš dalies nulėmė itin religinga giminė, turėjusi jau ne vieną kunigą.

„Aplinkiniai vis užsimindavo, kad ir man derėtų pasekti garsiųjų dėdžių – trijų kunigų Grigaičių ir brolio Saliamono bei dviejų mamos dėdžių Kudirkų – pavyzdžiu“, – yra pasakojęs vyskupas.

Atėjus laikui apsispręsti, J. Žemaitis 1945 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, o 1949 m. rugsėjo 25 d. buvo įšventintas kunigu. Po įšventinimo, būdamas vikaru Veiveriuose, per pusmetį neakivaizdiniu būdu užbaigė studijas, išlaikė egzaminus. 1950m. paskirtas Marijampolės vikaru. Po trejų metų (1953 m.) paskirtas Simno parapijos administratoriumi, kur dirbo 14 metų. Su jaunatviška energija nelaukdamas ėmėsi bažnyčios remonto darbų. Kaip pats mėgdavo sakyti: „Tarp Simno dzūkų jaučiuosi labai savas.“

1980 m. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II J. Žemaičiui suteikė monsinjoro titulą. Nuo 1967 m. iki 1989 m. klebonavo Šakiuose ir ėjo dekano pareigas. Būdamas Šakių klebonu pasirūpino, jog būtų gražiai sutvarkyta bažnyčia: atstatytas Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios bokštas, pastatyti penki nauji altoriai, sudėti įspūdingi vitražai, pastatyti vargonai, įrengtas centrinis šildymas, išdekoruota bažnyčia, sutvarkytas šventorius.

„Po 22-ejų metų darbo Šakiuose gal ir nebėra jaunystės įkarščio, bet bendri darbai ir vargai suartino su parapijiečiais“, – viename iš interviu „Katalikų pasauliui“ teigė J. Žemaitis.

1989  m. J. Žemaitis buvo paskirtas pilną savarankiškumą atgavusios Vilkaviškio vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi, o kovo 18 d. – konsekruotu vyskupu. Atėjus laikui išeiti į Vilkaviškio vyskupiją, šakiečiai neslėpė liūdesio, bet jį atsvėrė didžiavimasis, kad jų klebonas ir dekanas po ilgos pertraukos vėl tvarkys vyskupiją savarankiškai. Tais pačiais metais mons. J. Žemaitis MIC davė amžinuosius įžadus Marijonų vienuolijoje bei buvo nominuotas tituliniu Tabaikaros vyskupu. 1991 m. gruodžio 24 d. tapo Vilkaviškio vyskupijos ordinaru.

Pradėjęs darbą vyskupijoje J. Žemaitis su nenuilstančiu entuziazmu Vilkaviškyje atstatė katedrą, atkūrė vyskupijos Kapitulą ir kunigų seminariją, pasirūpino 20 vyskupijos bažnyčių atstatymu, pašventino 72 naujus kunigus ir daugiau kaip 44 tūkstančiams tikinčiųjų suteikė Sutvirtinimo sakramentą.

Įvertinant Vilkaviškio vyskupo J. Žemaičio veiklą vyskupijoje, o ir Marijampolėje, kur pasireiškė jo įtaka ugdant krikščioniškąją kultūrą, žmonių tarpusavio supratimą bei pakantumą vienų kitiems, jam suteiktas Marijampolės garbės piliečio vardas.

Pats vyskupas asmeniniame gyvenime labai kuklus ir paprastas, geras ir nuoširdus kunigams, jų mylimas ir gerbiamas. Vilniaus arkivyskupas emeritas kardinolas Audrys Juozas Bačkis vyskupą apibūdino kaip atkaklų sielų ganytoją, priimantį visas jam duotas pareigas ir darbus, kaip šviesų ir išsilavinusį žmogų, kuriam visuomet rūpėjo visuomenės pamaldumas ir tradicijos. O sesuo Juozapa iš Šventosios Šeimos seserų vienuolijos J. Žemaitį prisimena kaip gerąjį ganytoją: „Jis yra visų vyskupas ir brandžių žmonių, ir jaunimo. <...> Jam visi rūpi ir jis uždega jaunas širdis savo džiugesiu.“  Visi, kurie bent kartą buvo sutikę vyskupą, jį šiltai prisimena ir atsiliepia tik gerais žodžiais. Dekano kan. D. Jasulaičio teigimu, „sugebėjimas taip save atiduoti parapijai yra išugdomas nuo vaikystės ir tai ne nusistatymas, tai yra gyvenimo būdas“.

2002 m. sausio 5 d. popiežius Jonas Paulius II priėmė Vilkaviškio vyskupo J. Žemaičio atsistatydinimą, sulaukus Kanonų teisės kodekse numatytos 75-erių metų amžiaus ribos. Po atsistatydinimo iš užimtų pareigų J. Žemaitis toliau aktyviai tęsė ganytojišką darbą tiek bažnyčioje, tiek visuomenėje. Šiuo metu vyskupas emeritas gyvena Marijampolės Marijonų vienuolyne ir padeda sielovados tarnystėje Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje.  

Ineta Kavaliauskaitė
Zanavykų muziejaus vyr. fondų saugotoja

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Ar pakanka sporto infrastruktūros rajone?

klausimelis 04 19Arūnė iš Griškabūdžio:

Ne. Griškabūdyje nieko nėra. Mokyklos stadionui reikėtų labai didelio remonto. Ten yra krepšinio aikštelė, bet aš krepšinio nežaidžiu. Atvykdavau pasportuoti į Šakius. Lankiausi baseine ir treniruoklių salėje. Šakiuose reikėtų daugiau dviračių takų, nes nelabai yra kur važiuoti. 

klausimelis 04 19 2

Milda iš Šakių:

Nepakanka. G alėtų būti daugiau. Labai trūksta dviračių takų. Daug metų laukiam dviračių tako Šakiai–Lukšiai. Girdėjau apie Šakių „Varpo“ mokyklos stadiono rekonstrukciją. Tikrai reikalingas ir futbolo aikštynas, ir lengvosios atletikos treniruotės, nes kuo daugiau sportuosim, tuo bus geriau.


BlueYellow-baneris
 
TKV sakiai350
sms
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.