Atminties kelio eisena, į kurią kasmet įsijungia moksleiviai, paminėtos 80-osios Šakių žydų bendruomenės sunaikinimo metinės. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Rugsėjo 13 d. Šakiuose nusidriekė „Atminties kelias 1941-2021“ – paminėtos Holokausto pradžios Lietuvoje 80-osios metinės. Susikaupimo ir apmąstymo eisena pajudėjo nuo Šakių miesto skvero Batiškių kapinių link, kur prieš 80 metų nužudyta kone 900 žydų tautos žmonių. Čia prisimintas ir pagerbtas tragiškas Šakių žydų likimas, žydų tautos atminimas prisimintas ir Zanavykų muziejuje.
Atminties keliu į Batiškes
Kasmet Šakių „Žiburio“ gimnazijos bendruomenė pakviečia prisiminti Batiškių pamiškėje nužudytus žydus, šiemet rengiamo Atminties kelio eisenoje ir Holokausto aukų pagerbimo renginyje dalyvavo ne tik administracijos darbuotojai, tarybos nariai, Šakių „Žiburio“, Lukšių Vinco Grybo gimnazijos, „Varpo“ mokyklos mokiniai, miestiečiai, bet įsijungė ir garbūs svečiai – ministrės Monika Navickienė ir Jurgita Šiugždinienė su savo patarėjais, Seimo narė Irena Haase ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
1941 m. birželio 22-ąją, kilus karui tarp didžiųjų Europos valstybių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, jau pirmą dieną buvo okupuoti Šakiai, esantys visai prie sienos. Naciai Vokietijoje vykdė Holokaustą, tą pačią žydų naikinimo politiką vykdė ir okupuotuose kraštuose.
„Ši skaudi data kiekvienais metais paskatina iš naujo apmąstyti tuos tragiškus laikus, kai Holokausto metu buvo sunaikinta beveik visa Lietuvos žydų bendruomenė. Deja, Holokaustas neaplenkė ir Šakių krašto“, – kalbėjo Šakių „Žiburio“ gimnazijos istorijos mokytojas Saulius Jazukevičius.
Mokytojas pasakojo, jog 1941-ųjų birželio 30 d. pirmame sąraše buvo suregistruoti iš įvairių apskrities kampelių suvežti žydų tautybės vyrai ir 10 lietuvių. Visus vyrus atskyrė nuo šeimų ir uždarė Stankaičio kluone, kurį vietiniai vadino mirties kamera. Iš čia žydai buvo varomi į darbus.
„Kas buvo daroma su suimtais žydais, atskleidžia VRM Šakių apskrities viršininko 1941 m. rugsėjo 16 d. raštas Policijos departamento direktoriui.
„Pristatydamas šį susirašinėjimą pranešu ponui direktoriui, kad nuo šios dienos man pavestoje apskrityje žydų nebėra. Juos sutvarkė vietos partizanai su pagalbine policija: 13-tos rugsėjo 1941 metų sąraše Šakiuose buvo 890 asmenų, 16-tos dienos rugsėjo 1941 metų Kudirkos Naumiestyje – 650 asmenų. Sutvarkytų žydų vardinius sąrašus, jei bus įsakyta, pristatysiu vėliau“, – skaitė dokumentų ištraukas S. Jazukevičius.
Kasmet prisiminti žydų tautos istoriją Batiškių kapinėse ateina mokiniai, ir šiemet, skaitydami nužudytųjų pavardes, dėdami akmenėlius su ant jų užrašytais Šakiuose gyvenusių žydų vardais, moksleiviai kalbėjo: „Nužudyti žmonės buvo ne skaičiai, o konkretūs asmenys, turėję savo namus, šeimas, norus.“
Kalbėjęs rajono meras Edgaras Pilypaitis sakė norintis, jog šis Atminties kelias teiktų kartu ir viltį.
„Batiškių holokausto kape prieš 80 metų buvo užkastas žmoniškumas, pagarba ir tolerancija. Ir šiandien mes privalome įsipareigoti, kad iš to kapo turi pakilti viltis“, – kalbėjo rajono meras.
Pasak socialinės apsaugos ir darbo ministrės Monikos Navickienės, šiandien lygiai taip pat svarbu nepamiršti, kur žmoniją gali atvesti neapykanta ir kiek nedaug kartais reikia, kad žmonių širdis apimtų tamsa ir žiaurumas.
„Aš manau, kad Atminties kelias yra ne tik liūdesio kelias. Tai kelias tiems, kurių nepakantumas neapykantai padės išvengti tokių tragedijų ateityje“, – kalbėjo ministrė.
Kad šiandien yra svarbu kalbėti, atminti Holokausto įvykius, sakė ir Švietimo, sporto ir mokslo ministrė Jurgita Šiugždinienė, ragindama šiuos įvykius analizuoti istorijos, lietuvių kalbos ir literatūros pamokose.
„Šiandien norėčiau palinkėti mums visiems pagarbos kitam, pagarbos kitokiam“, – kalbėjo J. Šiugždinienė.
Atminties keliu su šakiečių bendruomene žengė ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, kuri pirmiausiai pasidžiaugė dalyvaujančiu jaunimu.
„Tai, kad mes susirinkome čia, yra pagarba žuvusiems. Greičiausiai tai yra vienintelis dalykas, ką mes galėtume padaryti. Mes, žydų bendruomenė, taip pat norime ne tik kalbomis, bet realiais darbais skleisti, kad kuo daugiau sužinotų apie žydų bendruomenę, jos kultūrą. Galite atvažiuoti pasimokyti, kaip kepti chalą, mes leidžiame išverstas iš jidiš kalbos žydų tautos pasakas, kurias perskaičius galima labiau pažinti žydų tautą“, – kalbėjo F. Kukliansky pridurdama, kad ji neturi nei vieno savo tėvelių daikto, kad netrukus iš Amerikos bus grąžintas šaškių stalas, kuris prieš karą priklausė Šiauliuose gyvenusiai žydų šeimai, ir bus rengiamas šaškių turnyras.
Į Šakius atvykusi nacionalinio projekto „Atminties kelias“ koordinatorė Ingrida Vilkienė pasakojo, kad Lietuvoje tokių žudynių vietų yra apie 200, atvežė Arūno Bubnio knygą „Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais“.
„Knygos 369-ame puslapyje rašoma, kad 890 žmonių buvo nužudyta čia. Paskaitykit, tai yra tik vienas lapas su puse. Bet istoriją reikia žinoti“, – kalbėjo I. Vilkienė.
Žydų gelbėtojai
Rugsėjo 14 d. Lietuvos žydų genocido dienos minėjimo popietė vyko ir Zanavykų muziejuje. Šakių „Žiburio“ gimnazijos bibliotekininkė Žaneta Pratusevičienė pasakojo, kad 1923 m. Šakiuose žydai sudarė 62 proc. gyventojų, o Holokausto metu netekome didelės dalies savo piliečių.
„Kasmet rugsėjo mėnesį gimnazijos istorijos centre rengiame netradicines pamokas, kuriose minime Šakių žydus ir Šakių gimnazijos moksleivius, nes žydai kartu su kitais vaikais ją lankė. Pagal sąrašus matome, kad kasmet gimnazijoje mokėsi apie 30–40 žydų tautybės mokinių. Jie sėdėjo toje pačioje klasėje ir mokėsi su lietuvių vaikais, vieną dieną jų nebeliko. Vartant mokinių sąrašus iki 17-tos gimnazijos laidos, nuo 1941 m. nebeliko žydiškų moksleivių pavardžių“, – pasakojo Ž. Pratusevičienė.
Įdomių faktų apie nužudytus žydų gelbėtojus, kurie ištiesė pagalbos ranką savo kaimynams bendrapiliečiams žydams, gelbėdami juos nuo nacių genocido, vykdomo Lietuvoje, atskleidė Vytauto Didžiojo universiteto istorijos magistrantas Martynas Butkus. Vienas tokių gelbėtojų – Vytautas Žakavičius (Žakovičius), Antrojo pasaulinio karo metais gyvenęs Pakalniškių kaime (Šakių r.) ir dirbęs Gelgaudiškio medicinos felčeriu.
„Gelgaudiškio žydų bendruomenė nebuvo didelė, kelios šeimos. Tačiau pakankamai artimai bendravo lietuviai ir žydai, gerai sutarė“, – pasakojo M. Butkus.
Anot jo, Antrojo pasaulinio karo metais V. Žakavičiaus sodyboje prieglobstį rado ne tik žydai, bet ir rusų karo belaisviai. Gydytojas neskirstė žmonių, rūpinosi visais, kuriems reikėjo prieglobsčio.
„Žakavičius pagalbos ranką žydams ištiesti paprašė ir aplinkinių gyventojų Broniaus Jocevičiaus, Jono Petrausko, Prano Simokaičio, Jono Janulaičio, kad priglaustų septynis geto pabėgėlius. Kai žinios pasiekė vokiečių ausis apie slapstomus žydus, policija sulaikė tiek pačius slepiamuosius, tiek juos slėpusius. Sunku pasakyti, kas išdavė. 1944-ųjų kovo 19 d. V. Žakavičius bei kiti penki gelbėtojai buvo suimti. O tų pačių metų liepos mėnesį Kauno IX forte buvo nužudyti V. Žakavičius, B. Jocevičius ir J. Petrauskas. Kartu suimto Daukantiškių kaimo gyventojo P. Simokaičio tiksli žūties vieta nežinoma. Patyręs daug kančių ir išbandymų, per stebuklą tada išsigelbėjo kartu suimtas Daukantiškių kaimo gyventojas J. Janulaitis“, – pasakojo M. Butkus.
Manoma, kad nacistinės okupacijos metais Lietuvoje buvo slepiama apie 2500–4000 žydų.
1941 m. birželio 22-ąją, kilus karui tarp didžiųjų Europos valstybių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, jau pirmą dieną buvo okupuoti Šakiai, esantys visai prie sienos. Naciai Vokietijoje vykdė Holokaustą, tą pačią žydų naikinimo politiką vykdė ir okupuotuose kraštuose.
„Ši skaudi data kiekvienais metais paskatina iš naujo apmąstyti tuos tragiškus laikus, kai Holokausto metu buvo sunaikinta beveik visa Lietuvos žydų bendruomenė. Deja, Holokaustas neaplenkė ir Šakių krašto“, – kalbėjo Šakių „Žiburio“ gimnazijos istorijos mokytojas Saulius Jazukevičius.
Mokytojas pasakojo, jog 1941-ųjų birželio 30 d. pirmame sąraše buvo suregistruoti iš įvairių apskrities kampelių suvežti žydų tautybės vyrai ir 10 lietuvių. Visus vyrus atskyrė nuo šeimų ir uždarė Stankaičio kluone, kurį vietiniai vadino mirties kamera. Iš čia žydai buvo varomi į darbus.
„Kas buvo daroma su suimtais žydais, atskleidžia VRM Šakių apskrities viršininko 1941 m. rugsėjo 16 d. raštas Policijos departamento direktoriui.
„Pristatydamas šį susirašinėjimą pranešu ponui direktoriui, kad nuo šios dienos man pavestoje apskrityje žydų nebėra. Juos sutvarkė vietos partizanai su pagalbine policija: 13-tos rugsėjo 1941 metų sąraše Šakiuose buvo 890 asmenų, 16-tos dienos rugsėjo 1941 metų Kudirkos Naumiestyje – 650 asmenų. Sutvarkytų žydų vardinius sąrašus, jei bus įsakyta, pristatysiu vėliau“, – skaitė dokumentų ištraukas S. Jazukevičius.
Kasmet prisiminti žydų tautos istoriją Batiškių kapinėse ateina mokiniai, ir šiemet, skaitydami nužudytųjų pavardes, dėdami akmenėlius su ant jų užrašytais Šakiuose gyvenusių žydų vardais, moksleiviai kalbėjo: „Nužudyti žmonės buvo ne skaičiai, o konkretūs asmenys, turėję savo namus, šeimas, norus.“
Kalbėjęs rajono meras Edgaras Pilypaitis sakė norintis, jog šis Atminties kelias teiktų kartu ir viltį.
„Batiškių holokausto kape prieš 80 metų buvo užkastas žmoniškumas, pagarba ir tolerancija. Ir šiandien mes privalome įsipareigoti, kad iš to kapo turi pakilti viltis“, – kalbėjo rajono meras.
Pasak socialinės apsaugos ir darbo ministrės Monikos Navickienės, šiandien lygiai taip pat svarbu nepamiršti, kur žmoniją gali atvesti neapykanta ir kiek nedaug kartais reikia, kad žmonių širdis apimtų tamsa ir žiaurumas.
„Aš manau, kad Atminties kelias yra ne tik liūdesio kelias. Tai kelias tiems, kurių nepakantumas neapykantai padės išvengti tokių tragedijų ateityje“, – kalbėjo ministrė.
Kad šiandien yra svarbu kalbėti, atminti Holokausto įvykius, sakė ir Švietimo, sporto ir mokslo ministrė Jurgita Šiugždinienė, ragindama šiuos įvykius analizuoti istorijos, lietuvių kalbos ir literatūros pamokose.
„Šiandien norėčiau palinkėti mums visiems pagarbos kitam, pagarbos kitokiam“, – kalbėjo J. Šiugždinienė.
Atminties keliu su šakiečių bendruomene žengė ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, kuri pirmiausiai pasidžiaugė dalyvaujančiu jaunimu.
„Tai, kad mes susirinkome čia, yra pagarba žuvusiems. Greičiausiai tai yra vienintelis dalykas, ką mes galėtume padaryti. Mes, žydų bendruomenė, taip pat norime ne tik kalbomis, bet realiais darbais skleisti, kad kuo daugiau sužinotų apie žydų bendruomenę, jos kultūrą. Galite atvažiuoti pasimokyti, kaip kepti chalą, mes leidžiame išverstas iš jidiš kalbos žydų tautos pasakas, kurias perskaičius galima labiau pažinti žydų tautą“, – kalbėjo F. Kukliansky pridurdama, kad ji neturi nei vieno savo tėvelių daikto, kad netrukus iš Amerikos bus grąžintas šaškių stalas, kuris prieš karą priklausė Šiauliuose gyvenusiai žydų šeimai, ir bus rengiamas šaškių turnyras.
Į Šakius atvykusi nacionalinio projekto „Atminties kelias“ koordinatorė Ingrida Vilkienė pasakojo, kad Lietuvoje tokių žudynių vietų yra apie 200, atvežė Arūno Bubnio knygą „Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais“.
„Knygos 369-ame puslapyje rašoma, kad 890 žmonių buvo nužudyta čia. Paskaitykit, tai yra tik vienas lapas su puse. Bet istoriją reikia žinoti“, – kalbėjo I. Vilkienė.
Žydų gelbėtojai
Rugsėjo 14 d. Lietuvos žydų genocido dienos minėjimo popietė vyko ir Zanavykų muziejuje. Šakių „Žiburio“ gimnazijos bibliotekininkė Žaneta Pratusevičienė pasakojo, kad 1923 m. Šakiuose žydai sudarė 62 proc. gyventojų, o Holokausto metu netekome didelės dalies savo piliečių.
„Kasmet rugsėjo mėnesį gimnazijos istorijos centre rengiame netradicines pamokas, kuriose minime Šakių žydus ir Šakių gimnazijos moksleivius, nes žydai kartu su kitais vaikais ją lankė. Pagal sąrašus matome, kad kasmet gimnazijoje mokėsi apie 30–40 žydų tautybės mokinių. Jie sėdėjo toje pačioje klasėje ir mokėsi su lietuvių vaikais, vieną dieną jų nebeliko. Vartant mokinių sąrašus iki 17-tos gimnazijos laidos, nuo 1941 m. nebeliko žydiškų moksleivių pavardžių“, – pasakojo Ž. Pratusevičienė.
Įdomių faktų apie nužudytus žydų gelbėtojus, kurie ištiesė pagalbos ranką savo kaimynams bendrapiliečiams žydams, gelbėdami juos nuo nacių genocido, vykdomo Lietuvoje, atskleidė Vytauto Didžiojo universiteto istorijos magistrantas Martynas Butkus. Vienas tokių gelbėtojų – Vytautas Žakavičius (Žakovičius), Antrojo pasaulinio karo metais gyvenęs Pakalniškių kaime (Šakių r.) ir dirbęs Gelgaudiškio medicinos felčeriu.
„Gelgaudiškio žydų bendruomenė nebuvo didelė, kelios šeimos. Tačiau pakankamai artimai bendravo lietuviai ir žydai, gerai sutarė“, – pasakojo M. Butkus.
Anot jo, Antrojo pasaulinio karo metais V. Žakavičiaus sodyboje prieglobstį rado ne tik žydai, bet ir rusų karo belaisviai. Gydytojas neskirstė žmonių, rūpinosi visais, kuriems reikėjo prieglobsčio.
„Žakavičius pagalbos ranką žydams ištiesti paprašė ir aplinkinių gyventojų Broniaus Jocevičiaus, Jono Petrausko, Prano Simokaičio, Jono Janulaičio, kad priglaustų septynis geto pabėgėlius. Kai žinios pasiekė vokiečių ausis apie slapstomus žydus, policija sulaikė tiek pačius slepiamuosius, tiek juos slėpusius. Sunku pasakyti, kas išdavė. 1944-ųjų kovo 19 d. V. Žakavičius bei kiti penki gelbėtojai buvo suimti. O tų pačių metų liepos mėnesį Kauno IX forte buvo nužudyti V. Žakavičius, B. Jocevičius ir J. Petrauskas. Kartu suimto Daukantiškių kaimo gyventojo P. Simokaičio tiksli žūties vieta nežinoma. Patyręs daug kančių ir išbandymų, per stebuklą tada išsigelbėjo kartu suimtas Daukantiškių kaimo gyventojas J. Janulaitis“, – pasakojo M. Butkus.
Manoma, kad nacistinės okupacijos metais Lietuvoje buvo slepiama apie 2500–4000 žydų.
Rimas iš Gelgaudiškio:
