Šiuo metu kino teatrus užkariavo Giedrės Žickytės dokumentinis filmas „Šuolis“. Filme pasakojama apie lietuvių jūreivį, mūsų kraštietį Simą Kudirką, kuris gūdžiais sovietiniais laikais išdrįso peršokti iš sovietinio laivo į JAV pakrančių apsaugos katerį ir paprašyti politinio prieglobsčio. Kaip laisvės troškimas ir beprotiškas žingsnis jos link pakeitė gyvenimą – iš paties filmo herojaus S. Kudirkos lūpų.

Su S. Kudirka susitinkame jo namuose Pilviškiuose (Vilkaviškio sav.). Sužinojęs, kad kalbėsime apie jo šuolį, senjoras atsidūsta: „Man jau atsibodo sukti tą pačią plokštelę. O kas pasikeis, jeigu žmonės sužinos tą istoriją?“

Į susitikimą mus lydi Seimo narė Irena Haase ir jos patarėjas Rimantas Simokaitis. Sužinoję, kokie svečiai jį aplankė, senjoras emocingai užveda diskusiją apie buvusią šalies prezidentę Dalią Grybauskaitę bei dabartinę šalies valdžią, nepagaili jai karčių kritikos žodžių.

S. Kudirka gimė Griškabūdžio kaime, jo seneliai jau buvo buvę Amerikoje, Brukline gimė Simo mama Marija. 1912 m. jie grįžo į Lietuvą, įsigijo ūkelį Griškabūdžio kaime. S. Kudirka mokėsi Griškabūdžio mokykloje. Teiraujamės, kodėl jis, būdamas 19-os, išvyko iš Griškabūdžio.

„Dūšia! O jei tave daužo į krūtinę ir su aulinio bato kulniuku, spiria ir rėkia – skaži (sakyk)... Turėjau aš stukalinti... Reikalavo išduoti dėdelį Vitelį... Neturėjau, kur dingti, todėl patraukiau į Klaipėdą“, – sako pašnekovas.

Neapsikentęs persekiojimo, S. Kudirka išvažiavo į Klaipėdą, nuo 1949m. pradėjo dirbti laivyne, buvo pastebėta, kad Simas netarnavęs kariuomenėje, tad jį tuojau išsiuntė tarnauti į Sevastopolį. Po kariuomenės S. Kudirka vėl pasuko į žvejybinį laivyną, laivuose ir glausdavosi, nes negalėjo gauti buto.

„Su žmona Genute susipažinau Klaipėdoje parduotuvėje, paprašiau Erzaco, taip vadinosi kava. Aš jau buvau baigęs radio navigatorių kursus. Dirbu laive „Cvirka“, pereinu 1964 m. ant „Kovinės šlovės“, mane nuolat kilnoja, nepasitiki. Bet aš būčiau jau nebėgęs, nes aš jau buvau vedęs, turėjau du vaikučius. Turėjom barake vietą gyventi, ant grindų miegojom su Genute ir buvom laimingi“, – prisimena S. Kudirka.

Jis nusprendė atsisakyti tolimų reisų ir pereiti dirbti į krantą. Tačiau jo viršininkas privertė dar kartą išplaukti. Taip 1970m. S. Kudirka atsidūrė ant laivo „Sovetskaja Litva“ („Tarybų Lietuva“) denio. Tų pačių metų lapkričio 23 d. laive vyko sovietų ir amerikiečių žvejų konferencija. Teritoriniuose JAV vandenyse netoli Martha's Vineyard salos prie „Sovetskaja Litva“ ryte prisišvartavo JAV pakrantės apsaugos laivas „Vigilant“.

„Laive prasideda biznis, jūreiviai mainosi cigaretėmis, kepurėmis. Amerikiečiai keliems jūreiviams po žiupsnį pameta amerikietiškų žurnalų. Politrukas jūreiviams pagrasina, kad į jūrą jie daugiau neišplauks. Tuomet man kaip kuolu trenkė į galvą. Prieš akis iškilo ir gulintys ant grindinio nužudyti kaimo vaikinai, Kondratovo tardymai...“ – emocijų neslepia S. Kudirka.

Tą lapkričio 23-iosios rytą jis bendrauja su vienu iš JAV laivo pareigūnų, bandydamas išsiaiškinti, ar amerikiečiai suteiktų jam politinį prieglobstį, o po pietų amerikiečiams permeta cigarečių pakelį su užkištu rašteliu, kuriame kaip mokėdamas angliškai parašė, kad norįs pabėgti.

„Girdžiu, kapitonas sako – atsišvartuojam. Aš greitai nubėgu prie borto. Nieko nematyti, geras momentas – peršoku per bortą. Nenudrimbu, bet susitinku lietuvių laivyno vadą Burkalį, kuris buvo pakviestas į ekskursiją po amerikiečių laivą. Prasispraudžiu pro jį... Ir aš dabar jaučiuosi laisvas... Netrukus prasideda sumaištis. Laisvas išbuvau gal kokias septynias valandas“, – šiandien puikiai mena savo šuolį S. Kudirka.

S. Kudirkos likimas toliau klostėsi ne jo naudai: amerikiečių laivo „Vigilant“ kapitonas nesulaukė vadovybės pritarimo, kad lietuviui būtų leista likti amerikiečių laive, bėglį sugrąžino jo reikalavusiems sovietams. O 1971 m. teismo metu S. Kudirka gavo nuosprendį – 10 metų lageryje.

Ši istorija sukėlė didžiulį ažiotažą JAV. Dėl S. Kudirkos vyko protestai, jo klausimą sprendė aukščiausi JAV diplomatai ir prezidento kabinetas, jo likimą stebėjo milijonai žmonių.

JAV ir sovietų valdžios susitarė, tad Simas po ketverių metų kalėjimo, 1974 m. rugpjūčio 23 d., paleidžiamas iš kalėjimo, jam buvo suteikta JAV pilietybė, jis trumpam sugrįžo į Griškabūdį, o po poros mėnesių su visa šeima iškeliavo į Ameriką. Simas grįžo į Lietuvą, kai ji tapo laisva. Jo vaikai liko gyventi Amerikoje.

Po keleto valandų pokalbio dar teiraujamės apie akimirkas, kuomet po penkiasdešimties metų S. Kudirka, lydimas režisierės G. Žickytės, vėl grįžo į amerikiečių laivą „Vigilant“. Pašnekovas pripažįsta, didelių jausmų nekilo, nustebino, kad sutiktas laivo kapitonas pripažino, kad ir jis bėglį būtų grąžinęs atgal.

„Pirmiausiai režisierės klausiu, ar jūs galėsite kalbėti ir rodyti tą, ką aš sakysiu. Jau yra pastatytas amerikiečių filmas „The Defection of Simas Kudirka“ Galima išversti kaip Simo Kudirkos pabėgimas kaip koks defektas. O dabar filmas yra „Jump“ – „Šuolis“. Kai žiūri filmo pradžią, rodo, kad eina varliūkštis, prieina prie vandens ir... pūkšt. Tai čia toks šuolis? Nieko negali padaryti, režisierė filmą statė, kaip jinai galėjo. Ji tikrai įdėjo visą savo širdį, – filmo įspūdžiais trumpai pasidalina V. Kudirka ir priduria: – Kodėl aš tiek daug pasakoju. Noriu, kad jūs pajustumėte tą gyvenimo druskos skonį. O kodėl reikėjo bėgti, o kodėl palikti, išeiti ten, kur net kalbos nemoki... Klausiate, kaip šiandien gyvenu? Aš turiu kelis gerus žmones – vaistininkė, paštininkė ir pardavėja“, – pokalbį užbaigia 91-erių metų kraštietis, džiaugdamasis susitikimu ir galimybe pasikalbėti.