Justinas ir Marie publikai dovanojo jaukų ir turiningą vakarą, kuriame suskambo įvairaus žanro kūriniai. L. Morkūnienės nuotr.
Kai oras nelepina šiluma, netgi sakyčiau, gana rudeniškai verčia gūžtis ir ieškoti jaukumos, geriausiai dūšią atgaivina kameriniai kultūriniai renginiai. Paskutinio gegužės šeštadienio popietę muzikos garsams svetingai duris atvėrė restauruotas Amatininkų namas. Charizmatiškoji pianistė iš Belgijos Marie François ir savas, bet retas paukštis namų padangėje, smuikininkas Justinas Kaunas dovanojo jaukų koncertą, po kurio buvo puiki proga pasikalbėti, kokiomis gyvenimiškomis ir muzikinėmis penklinėmis vingiuoja gabaus muzikanto keliai…
Saviems ir ne tik jiems
Zanavykų muziejui priklausantis naujumu alsuojantis Amatininkų namas, pasirodo, lengvai transformuojasi iš parodų erdvės į koncertų salę ir žada ateityje būti dar viena puikia vieta kameriniams renginiams. Nedidelėje menėje sustatytos kėdės bematant buvo užsėstos. Zanavykų muziejaus direktorė Rima Vasaitienė neslėpė, kad jau labai seniai bandė prikalbinti J. Kauną grįžti su koncertine programa. Tačiau įtemptas jaunojo muzikanto grafikas ir pandemija kortas sumesdavo nepalankiai. Šis koncertas tikrąja žodžio prasme buvo suplanuotas staiga. Mielai sutikusi pakoncertuoti mūsų publikai pianistė M. François iki šiol nebuvo lankiusis Lietuvoje, todėl J. Kaunui teko pabūti bičiulės gidu po savo gimtąjį kraštą, kartu ir pats padovanojo keletą kūrinių išsiilgusiai publikai. Rezultatas pranoko lūkesčius: jaunatviška energija, betarpiškas bendravimas ir skriete praskriejęs laikas.
Charizmatiškoji pianistė muzikinę programą sudėliojo taip, kad sujudintų esminius jausmų klavišus. Meilė ir neapykanta, Petrarkos sonetai ir gyvenimiška proza, karantino atneštas sąstingis ir viltis, kad visada taip nebus, karas Ukrainoje ir jo keliamas siaubas bei džiazu dvelkianti koncerto pabaiga, nukėlusi į kokį nors prirūkytą Niujorko barą paryčiais… M. François prisipažino, kad grodama kūrybinių impulsų mėgsta ieškoti kitose meno srityse, todėl Lietuvoje ji neliko abejinga Justino sesers Adelės Liepos Kaunaitės tapybai…
Jaukų vakarą užbaigė jūra aplodismentų, gėlių ir nesibaigiančių pokalbių. Daugelis bandė iš Justino išpešti pažadą, kad kitas susitikimas nesibaigs trimis jo sugrotais kūriniais… Justinas tarsi tokį pažadą, kad ir ne visai tvirtą, bet davė.
Smuikas nugalėjo matematiką
Pasikalbėti po koncerto su Justinu buvo viena sudėtingesnių misijų, nes pasilabinti su juo norėjo ir jo buvusios mokytojos, bičiuliai ir artimieji. Tačiau radę ramesnį kampelį greita eiga bandėme perbėgti ne tik visą įvykių chronologiją, bet dar rasti vietos pasikalbėti ir apie jausmus. Pastaruoju metu Justinas sako gyvenantis nuostabų periodą ir jį apibūdina paprastai: „Džiaugiuosi kiekviena akimirka.“ Jau kelis mėnesius jis groja kartu su valsų karaliumi pasaulyje tituluojamu Nyderlandų dirigentu ir smuikininku Andre Rieu (šis 2014 m. su koncertine programa yra lankęsis Lietuvoje). Netikėta pažintis su jo sūnumi ir keletas lemtingų atsitiktinumų lėmė, kad po perklausų Andre Rieu Justinui pasiūlė prisijungti prie jo orkestro ateinantiems metams.
Tačiau ne visi gyvenimo periodai buvo tokie džiugūs kaip pastarasis. Kai muzikantas mintimis grįžta į pažinties su smuiku pradžią, jis net nebando slėpti, kad būta, oi būta karčių momentų. Smuikas jo gyvenime pasivaideno tarsi atsitiktinai, nes Kaunų namuose lankydavosi draugai menininkai ir muzikantai iš Vokietijos. Vėliau, jam būnant penkerių ar šešerių, jis su tėte tiesiog linksmas straksėjo Meno mokyklos koridoriumi, kai mokytoja Gražina Duobienė, apžiūrėjusi vaiko rankas, tiesiog įstatė į jas smuikelį… Nuoširdžiai kalbant, sako Justinas, tada jis to smuiko mieliau būtų atsisakęs, bet kai tau penkeri ar šešeri metai, tokios nuomonės pareiškimui tiesiog nebuvo drąsos: „ Aš tuomet norėjau visai kitų dalykų – stebėti debesis ir laipioti po medžius.“ Dar vienas lūžio momentas jaunąjį muzikantą ištiko būnant dvylikos, kai teko palikti namus ir persikraustyti į Kauno Juozo Naujalio gimnazijos bendrabutį. Kokį ten bendrabutį, atsimena Justinas: „Pirmus metus gyvenau kaip Haris Poteris – tiesiog sandėliuke, kur šalia kitų nenaudojamų daiktų stovėjo ir mano lova, stalas ir televizorius. Visus metus pražiūrėjau serialą „Vedęs ir turi vaikų“, tokiu būdu bandydamas nubukinti savo protą…“ Tačiau ne viskas buvo tamsu ir liūdna. Gal tik pati pradžia sunkoka, kai užgeso noras semti į save žinias, nes Justinui itin patiko tikslieji mokslai, ypač matematika, gerai sekėsi ir istorija. Žinoma, ten būta ir įkvepiančių dėstytojų, kurie akivaizdžiai ar nebyliai pastūmėjo Justiną studijas rinktis užsienyje. Prieš beveik vienuolika metų Nyderlandų Mastrichto miestas tapo ta vieta, kurio gatvėmis jis vaikšto ir dabar, nors muzikiniai keliai kartais nuveda ir į kitas šalis kaimynystėje. Nyderlanduose Justinas įgijo bakalauro ir magistro laipsnius, o aš naiviai klausiu – ką jūs ten tiek mokotės? Justinas tik šypteli ir paprastai paaiškina: „Tai yra amatas – kaip kalvio, batsiuvio ar virėjo… Su kiekviena valanda užsiiminėdamas lipi didmeistrio laiptais ir, sakoma, reikia dešimt tūkstančių valandų, kad taptum vienos srities ekspertu, bet net sugrojus dvidešimt tūkstančių valandų suprasi, kad ir to negana.“ Tai negi niekada nesinorėjo mesti smuiko? J. Kaunas sako, kad, kaip ir visiems, būna geresnių, būna blogesnių dienų, bet niekada nebuvo priėjęs momento viską mesti: „Taip, būta akimirkų, kai kiti dalykai, tarkime, matematika ar tikslieji mokslai mane traukė labiau nei smuikas… Bet gyvenimo be muzikos, o ypač be smuiko įsivaizduoti nenoriu.“
Justinas sako, kad Vakarų Europoje būnant smuikininku pragyventi tikrai galima, o smuikininko darbo paieškos kiek kitokios nei įprastinių profesijų žmonių. Daug iš tiesų lemia ir pažintys, asmeninės ambicijos, o visa kita – perklausos, perklausos, perklausos... Apie ką dabar svajoja Justinas? Sako, kad jos siekiamybės linkusios keistis, bet šiuo metu jis laimingas ten, kur yra, su tuo, ką veikia.
„Nieko šią akimirką nenorėčiau keisti, nes yra tikrai labai gerai, kaip yra“, – sako jis.
Ši frazė skamba kaip linkėjimas kiekvienam, nes, tikiu, laimės formulė atrodytų panašiai...
Charizmatiškoji pianistė muzikinę programą sudėliojo taip, kad sujudintų esminius jausmų klavišus. Meilė ir neapykanta, Petrarkos sonetai ir gyvenimiška proza, karantino atneštas sąstingis ir viltis, kad visada taip nebus, karas Ukrainoje ir jo keliamas siaubas bei džiazu dvelkianti koncerto pabaiga, nukėlusi į kokį nors prirūkytą Niujorko barą paryčiais… M. François prisipažino, kad grodama kūrybinių impulsų mėgsta ieškoti kitose meno srityse, todėl Lietuvoje ji neliko abejinga Justino sesers Adelės Liepos Kaunaitės tapybai…
Jaukų vakarą užbaigė jūra aplodismentų, gėlių ir nesibaigiančių pokalbių. Daugelis bandė iš Justino išpešti pažadą, kad kitas susitikimas nesibaigs trimis jo sugrotais kūriniais… Justinas tarsi tokį pažadą, kad ir ne visai tvirtą, bet davė.
Smuikas nugalėjo matematiką
Pasikalbėti po koncerto su Justinu buvo viena sudėtingesnių misijų, nes pasilabinti su juo norėjo ir jo buvusios mokytojos, bičiuliai ir artimieji. Tačiau radę ramesnį kampelį greita eiga bandėme perbėgti ne tik visą įvykių chronologiją, bet dar rasti vietos pasikalbėti ir apie jausmus. Pastaruoju metu Justinas sako gyvenantis nuostabų periodą ir jį apibūdina paprastai: „Džiaugiuosi kiekviena akimirka.“ Jau kelis mėnesius jis groja kartu su valsų karaliumi pasaulyje tituluojamu Nyderlandų dirigentu ir smuikininku Andre Rieu (šis 2014 m. su koncertine programa yra lankęsis Lietuvoje). Netikėta pažintis su jo sūnumi ir keletas lemtingų atsitiktinumų lėmė, kad po perklausų Andre Rieu Justinui pasiūlė prisijungti prie jo orkestro ateinantiems metams.
Tačiau ne visi gyvenimo periodai buvo tokie džiugūs kaip pastarasis. Kai muzikantas mintimis grįžta į pažinties su smuiku pradžią, jis net nebando slėpti, kad būta, oi būta karčių momentų. Smuikas jo gyvenime pasivaideno tarsi atsitiktinai, nes Kaunų namuose lankydavosi draugai menininkai ir muzikantai iš Vokietijos. Vėliau, jam būnant penkerių ar šešerių, jis su tėte tiesiog linksmas straksėjo Meno mokyklos koridoriumi, kai mokytoja Gražina Duobienė, apžiūrėjusi vaiko rankas, tiesiog įstatė į jas smuikelį… Nuoširdžiai kalbant, sako Justinas, tada jis to smuiko mieliau būtų atsisakęs, bet kai tau penkeri ar šešeri metai, tokios nuomonės pareiškimui tiesiog nebuvo drąsos: „ Aš tuomet norėjau visai kitų dalykų – stebėti debesis ir laipioti po medžius.“ Dar vienas lūžio momentas jaunąjį muzikantą ištiko būnant dvylikos, kai teko palikti namus ir persikraustyti į Kauno Juozo Naujalio gimnazijos bendrabutį. Kokį ten bendrabutį, atsimena Justinas: „Pirmus metus gyvenau kaip Haris Poteris – tiesiog sandėliuke, kur šalia kitų nenaudojamų daiktų stovėjo ir mano lova, stalas ir televizorius. Visus metus pražiūrėjau serialą „Vedęs ir turi vaikų“, tokiu būdu bandydamas nubukinti savo protą…“ Tačiau ne viskas buvo tamsu ir liūdna. Gal tik pati pradžia sunkoka, kai užgeso noras semti į save žinias, nes Justinui itin patiko tikslieji mokslai, ypač matematika, gerai sekėsi ir istorija. Žinoma, ten būta ir įkvepiančių dėstytojų, kurie akivaizdžiai ar nebyliai pastūmėjo Justiną studijas rinktis užsienyje. Prieš beveik vienuolika metų Nyderlandų Mastrichto miestas tapo ta vieta, kurio gatvėmis jis vaikšto ir dabar, nors muzikiniai keliai kartais nuveda ir į kitas šalis kaimynystėje. Nyderlanduose Justinas įgijo bakalauro ir magistro laipsnius, o aš naiviai klausiu – ką jūs ten tiek mokotės? Justinas tik šypteli ir paprastai paaiškina: „Tai yra amatas – kaip kalvio, batsiuvio ar virėjo… Su kiekviena valanda užsiiminėdamas lipi didmeistrio laiptais ir, sakoma, reikia dešimt tūkstančių valandų, kad taptum vienos srities ekspertu, bet net sugrojus dvidešimt tūkstančių valandų suprasi, kad ir to negana.“ Tai negi niekada nesinorėjo mesti smuiko? J. Kaunas sako, kad, kaip ir visiems, būna geresnių, būna blogesnių dienų, bet niekada nebuvo priėjęs momento viską mesti: „Taip, būta akimirkų, kai kiti dalykai, tarkime, matematika ar tikslieji mokslai mane traukė labiau nei smuikas… Bet gyvenimo be muzikos, o ypač be smuiko įsivaizduoti nenoriu.“
Justinas sako, kad Vakarų Europoje būnant smuikininku pragyventi tikrai galima, o smuikininko darbo paieškos kiek kitokios nei įprastinių profesijų žmonių. Daug iš tiesų lemia ir pažintys, asmeninės ambicijos, o visa kita – perklausos, perklausos, perklausos... Apie ką dabar svajoja Justinas? Sako, kad jos siekiamybės linkusios keistis, bet šiuo metu jis laimingas ten, kur yra, su tuo, ką veikia.
„Nieko šią akimirką nenorėčiau keisti, nes yra tikrai labai gerai, kaip yra“, – sako jis.
Ši frazė skamba kaip linkėjimas kiekvienam, nes, tikiu, laimės formulė atrodytų panašiai...
Lina Morkūnienė
Arūnė iš Griškabūdžio:
