Jau devintąjį kartą vykstančio senovinės technikos mylėtojų sąskrydžio „Senas motociklas“ tarpine stotele šiais metais tapo Šakiai, tad šeštadienį miesto skverą užplūdo nemažas būrelis smalsuolių, nekantraujančių paganyti akis į blizgančius, tačiau dažnu atveju už juos kur kas daugiau metų skaičiuojančius motociklus. Kraštiečių asociacijos „Senasis motociklas“ bei Biržų senovinės technikos klubo „Ekipažas“ organizuojamo tradicinio renginio metu į skverą atburzgė maždaug 110-ies restauruotų motociklų virtinė.

Į „Senas motociklas“ išvyką užsiregistravo 110 dalyvių, tarp jų – keturios moterys. Pasak organizatoriaus Aido Gicevičiaus, šiais metais buvo sumuštas aktyvumo rekordas, priklausęs praėjusių metų išvykai, kurioje dalyvavo 107 žmonės. V. Venslovaičio nuotr.

Savo kelionę Jadagonių kaime pradėję, aplankę Pavilkijį, Zyplius, o vidurdienį savo plieninius žirgus priparkavę čia, Šakiuose, jų šeimininkai su miestelėnais mielai dalijosi kelionių įspūdžiais bei pasakojo numylėtų motociklų istorijas – seniausi iš jų gatvėmis skrieja nuo XXa. ketvirtojo dešimtmečio pradžios. Mūsų pakalbintai kauniečių porai – Danutei ir Valdemarui Zrielskiams – ši išvyka buvo toli gražu ne pirmoji. Sutuoktiniai džiaugėsi, jog šis hobis jiems leidžia pamatyti iki tol neatrastus Lietuvos kampelius – šį kartą kauniečiams itin didelį įspūdį paliko Zyplių dvaras ir jį supanti išpuoselėta aplinka. Tiesa, Valdemaras juokavo, jog įkalbėti žmoną leistis į tokius nuotykius nebuvo labai lengva – į pirmas išvykas jam teko vykti vienam, tačiau galiausiai pagundai pasidavė ir Danutė, o nuo to laiko pati su dideliu entuziazmu laukia naujų renginių. Kitas sąskrydžio dalyvis dzūkas Petras Sabaitis, Alytaus senovinės technikos garažo klubo narys, džiaugėsi puikiu oru bei renginiuose vis didėjančiomis jaunimo gretomis. Pasak vyro, senovinių motociklų restauravimas yra brangus ir daug laiko bei darbo reikalaujantis užsiėmimas, tačiau tokiu būdu pagerbiamas šią techniką vairavusių prosenelių ir tėvų atminimas, be to, širdį paglosto susižavėjusios publikos akys.

Šių metų išvykoje, skirtoje 2013 m. pabaigoje žuvusio Romualdo Barkausko atminimui, dalyvavo net šešios senovinės technikos mylėtojus vienijančios organizacijos: panevėžiečių „JAWA Fan Club“, senovinės technikos garažas „Sena Gelažis“, asociacija „Retromobile“, Dzūkijos senovinės technikos klubas, Biržų senovinės technikos klubas „Ekipažas“ bei renginio kaltininkai – mūsų krašto asociacija „Senasis motociklas“. Visų organizacijų atstovams atminimo dovanėles įteikė Šakių rajono meras Edgaras Pilypaitis.

Vis dėlto, pasak asociacijos „Senasis motociklas“ vadovo, kraštiečio Aido Gicevičiaus, didžioji dalis renginio dalyvių nepriklauso jokioms organizacijoms. Nuo 2013 m. biržiečiai ir suvalkiečiai išvykas „Senas motociklas“ organizuoja pakaitomis. Nors suvalkiečiams organizacinių darbų teko imtis daugiau nei keletą kartų, tačiau Šakiai maršrute atsidūrė tik antrąsyk, mat ankstesnis bandymas nebuvo labai sėkmingas – 2013 m., pirmojo renginio metu, į Šakius užsukusius motociklininkus čia pasitiko vienintelis žmogus – amžinatilsį seniūnas Alfonsas Jakas. Po devynerių metų pertraukos situacija kur kas labiau džiuginanti – į skverą susirinko nemažai šakiečių, tačiau, A. Gicevičiaus teigimu, suvalkiečiai neturi senovinės technikos puoselėjimo tradicijų, tad ir asociacija „Senasis motociklas“ negali pasigirti dideliu narių skaičiumi.


Su 1934 metų „DKW SB 500“ motociklu į skverą iškilmingai įvažiavo Aidas ir Sigrida Gicevičiai, ko gero, patys aistringiausi senovinės technikos gerbėjai  Šakių krašte. V. Venslovaičio nuotr.

„Kiek turime technikos muziejų? Neturime. Važiuojame į Biržus, Molėtus, ten visas technikos kraštas. Atrodo, kad jie ten visi važiavo ir pinigų turėjo, o mes čia, geriausiose žemėse, vyžom apsiavę vaikščiojome, su arkliais važinėjome, o nuo arklių iš karto šokome į automobilius. Pas mus nebuvo tradicijos seniau, ji neatsiranda ir dabar“, – juokavo vyras.

Visgi turime ir išimčių, o geriausias to pavyzdys – Gicevičių šeimyna. Ne tik 86-erių tėtis Algirdas, bet ir Aido žmona Sigrida bei vaikai Juozas ir Liepa – visi dideli senovinių motociklų entuziastai. Dvidešimtmetė Liepa į išvykas pradėjo leistis jau nuo dešimties metų, pasak jos, kiekvienas renginys būna savaip ypatingas, o šį kartą mergina itin džiaugėsi savuoju puikiai važiuojančiu 1935 m. „DKW SB 350“ motociklu. Pats Aidas į šių metų išvykos kelią leidosi „DKW SB 500“  motociklu, pagamintu 1934 m. Paklaustas, kiek jų šeimos garaže rastume motociklų, vyras tikslaus skaičiaus neišdavė, tačiau pasidalijo gražiais ateities planais.

„Motociklų kiekiais neįvardiju, skaičiai nemaži, bet tai yra ateities projektai – motociklus reikia perdaryti, restauruoti. Tai yra malonumas, svarbu suprasti, ką reikia susirinkti, nes kiekviena detalė yra pritaikyta tik būtent tam motociklui ir ją reikia gauti. Skaičius nesvarbus, svarbu, kokie tie motociklai. Ateityje pas save namie noriu atidaryti muziejų, tikiuosi, jei to dalyko nepadarysiu aš, vaikai padarys. Jis bus neformalus, turiu patalpas, tai galėčiau ten apie 20 motociklų sutalpinti, jie būtų užsivedantys, važiuojantys, dokumentuoti. Tikiuosi, per ateinančius penkerius metus tai įgyvendinti“, – kalbėjo Aidas.

Po viešnagės Šakiuose motociklininkų dar laukė apsilankymas Plokščiuose bei Kriūkuose, o po to – kelionė atgal į Jadagonis. A. Gicevičius išreiškė itin didelę padėką Šakių policijai, užtikrinusiai saugumą ir atlydėjusiai virtinę nuo pat Pavilkijo trasos – vietos, kuri buvo įrengta gero Gicevičių šeimos draugo R. Barkausko iniciatyva.

„2013 m. Barkauskas atvažiavo pas mus, tada buvom tik „Jawistai“. Jis sakė: vyrai, darom renginį pas mane Pavilkyje, mano trasoje. Jis tais pačiais metais žuvo... Bet tuos planus realizavome 2017 m., renginys buvo jo idėja, mes ją tik įgyvendinome. Tarp mūsų amžiaus skirtumas buvo nemažas, bet supratome vienas kitą, su šeima padėdavome jam organizuoti autokrosą,  geras žmogus buvo, – apie regiono automobilių sporto legendą pasakoja A. Gicevičius ir priduria: – Šiandien buvome užsukę į jo sodybą, kurioje dukra gyvena, vaikai verkti pradėjo. Užgauna širdį smarkiai. Ryt grįždami dar kartą užsuksime, užvešime renginio marškinėlius, plakatą, kad turėtų prisiminimą, tiesiog.“

Agnė Kereišiūtė