Tradiciškai rugsėjo 23-iąją Šakių „Žiburio“ gimnazija pakviečia rinktis Batiškių kapinėse ir paminėti Lietuvos žydų genocido atminimo dieną. Holokausto aukos vietos bendruomenių pagerbtos ir Kudirkos Naumiesčio bei Pervazninkų (Sudargo sen.) žydų žudynių vietose.

„1943-iųjų rugsėjo 23-iąją buvo sunaikintas Vilniaus getas: nužudyti arba į koncentracijos stovyklas išvežti paskutiniai žydų tautybės Vilniaus gyventojai. Nuo tos dienos oficialiai Lietuvoje žydų nebeliko, tik nedidelė dalis slapstėsi lietuvių, lenkų, rusų ir kt. šeimose“, – šios datos reikšmę priminė Šakių „Žiburio“ gimnazijos bibliotekininkė Žaneta Pratusevičienė.

Holokaustas neaplenkė ir Šakių krašto. Tarpukario Šakius galima drąsiai vadinti štetlu. Štetlas – jidiš kalbos žodis, apibūdinantis mietelį, kuriame iki Antrojo pasaulinio karo didelę gyventojų dalį sudarė žydai, jie turėjo išplėtotą žydų religinio gyvenimo infrastruktūrą – sinagogą, rabiną, mikvą, kapines, mokyklą, verslus.

„Žiburio“ gimnazijoje mokėsi per 10 proc. žydų tautybės vaikų. Viskas pasikeitė 1941 m. birželio 22-ąją kilus karui tarp didžiųjų Europos valstybių – Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Šakiai, esantys visai prie sienos, buvo okupuoti jau pirmąją karo dieną. Naciai Vokietijoje vykdė holokaustą, tą pačią žydų naikinimo politiką vykdė ir okupuotuose kraštuose“, – istorinius faktus priminė Ž. Pratusevičienė.

Apie žydų tautos tragediją Šakiuose išlikę ir šakiečių atsiminimai, kuriuos skaitė gimnazistai. Batiškėse stovintis memorialas informuoja, kad šioje vietoje 1941–1944 m. okupantai vokiečiai ir jų vietiniai talkininkai nužudė daugiau nei tūkstantį Šakių miesto ir apskrities gyventojų: žydų, lietuvių ir kitų tautybių žmonių.

„Kasmet pagerbdami nužudytų nekaltų žmonių atminimą sakydavom, kad kalbėti apie įvykusią tragediją būtina. Kad atmintume, kad pasimokytume. Kad panašios tragedijos žmonija daugiau neišgyventų. Deja. Istorija kartojasi. Šiandien mes esame kitų žiaurių istorijos įvykių liudytojai. Ir šiandien norisi kalbėti apie atsakomybę. Visų. Ir kiekvieno“, – kalbėjo Ž. Pratusevičienė.

Pagarbą žydų holokausto aukoms išreiškė ir rajono savivaldybės meras E. Pilypaitis. Pasak savivaldybės vadovo, kai ateinam į Batiškes, galim pagalvoti, kad ateinam į parką, nes ši vieta panaši į parką.

„Tačiau po tuo sluoksniu velėnų yra kapas. Ir mes norim ar nenorim – šiandien stovim ant žmonių kapų, kurie buvo kaip mes – su savo mintimis, planais, lūkesčiais. Šiandien mes stovime šioje gyvoje pamokoje ir šioje vietoje, kad dar ir dar kartą suvoktume tų tragedijų mastą ir žiaurumą. Ir dar ir dar kartą pasakytume sau – pats to niekada nepadarysiu ir linkstantį link to laiku sustabdysiu“, – kalbėjo meras.

Įžvalgomis apie žydų tautos tragediją pasidalino ir savivaldybės vicemeras Darius Jakavičius sakydamas, jog kiekvienais metais ateidamas čia užduoda tą patį klausimą – „ar suvokiate, kiek mes netekome bendruomenės narių, kurių vaikaičiai galėtų gyventi dabar čia, Šakiuose“.

Pasak vicemero, nėra tikslių duomenų, kiek Šakiuose gyveno žydų, bet jie buvo puikiai integravęsi į Šakių miesto ekonominį, socialinį, politinį gyvenimą, buvo sukūrę savo verslus, turėjo savo gamyklas ir buvo tikri Lietuvos Respublikos piliečiai.

„Adolfas Hitleris ir naciai atidarė savotiškai Pandoros skrynią ir net pasibaigus Antrajam pasauliniam karui per visą pasaulį prasirito žudynių banga, kuri lyg buvo prigesusi XXa. pabaigoje, bet baisiausia, kad istorijos ratas apsisuko ir mes matom žudynes greta mūsų. Labai noriu tikėti, kad viso pasaulio bendruomenė ir sveikas protas įveiks tą psichozę, kuri dabar yra įsivyravusi Kremliaus koridoriuose, – kalbėjo vicemeras. – Šioje vietoje yra palaidoti ne tik žydai, tai žmonės, kurie neįtiko tuometinei okupacinei valdžiai Šakiuose ir visoje Lietuvoje. Labai gaila, kad į tą visą procesą vis tik naciams pavyko įtraukti ir pačius vietinius gyventojus. Tikiuosi, kad kolaboravimo niekada mūsų tautoje nebus su priešu ar okupantu ir kad jis niekada pas mus neateis.“

Ant memorialo žydų žudynių vietoje Batiškėse buvo dedami akmenėliai su ant jų užrašytais Šakiuose gyvenusių žydų vardais bei skaitomos nužudytų žmonių pavardės.

Rugsėjo 23-ioji gyva istorijos pamoka tapo ir Lukšių Vinco Grybo gimnazijos moksleiviams. Šie paminėti Lietuvos žydų genocido dieną pasirinko žygiu, pavadinę jį „Atminties keliu“. Įveikę net 14 kilometrų nuo Lukšių iki Batiškių kapinių, čia susikaupę klausėsi istorijos mokytojo Vidmanto Zoko pasakojimo apie 1941 m. prie Batiškių miško įvykdytą žiaurų nusikaltimą, tylos minute pagerbė žuvusiųjų atminimą, prie paminklo padėjo gėlių bei uždegė žvakeles. Tokia netradicinė ugdymo diena labiausiai įsismelkė į širdis mažiausiems žygeiviams, kurie vis klausinėjo – kodėl tiek žmonių buvo nužudyta? Ką jie tokio blogo turėjo padaryti?..