baneris leidinys

cepaitiene knyga1
Nors knygoje, prisipažįsta profesorė Giedrė Čepaitienė, pačios minčių mažai, darbo įdėta daug ir nuoseklaus: puslapiuose sugulė įdomi ir vertinga archyvuose rasta medžiaga, pasakojanti apie Zanavykiją maždaug nuo devyniolikto šimtmečio vidurio. D. Pavalkio nuotr.

Knygos, pasakojančios apie mūsų šaknis ir savastį, visada aktualios, nes viena yra žinoti, kas esi, o visai kas kita – nežinančiam aiškiai apie tai nupasakoti. Praėjusio penktadienio popietė Zanavykų muziejuje buvo skirta pasikalbėjimui apie „zanavykišką geną“. Profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Giedrė Čepaitienė pristatė naujausią knygą – savotišką mūsų krašto enciklopediją „Zanavykija zanavykų lūpomis“, kurioje platus spektras temų – nuo paprastų žmonių pasakojimų iki iškilių asmenybių publikacijų, nuo istorijos fragmentų iki kalbėsenos ir papročių.

Jaukus penktadienio vakaras subūrė tuos, kam šios temos nesvetimos, ir tuos, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo, jog knyga išvystų dienos šviesą. Pati knygos autorė prisipažino, kad ši knyga pirmiausia yra „padėka tėviškei, kur augai ir dareisi sava. Ir visi tau buvo savi“. Nors knygoje, prisipažįsta profesorė G. Čepaitienė, pačios minčių mažai, darbo įdėta daug ir nuoseklaus: puslapiuose sugulė įdomi ir vertinga archyvuose rasta medžiaga, pasakojanti apie Zanavykiją maždaug nuo devyniolikto šimtmečio vidurio. Ši medžiaga ir lėmė knygos struktūrą: vietos atsirado tiek kraštovaizdžiui, tiek istorijos fragmentams, žmonių būdui ir papročiams, kalbėsenai ir pirmosioms zanavykų knygoms.

Knyga į pasaulį keliavo bene trejetą metų, o pačią idėją profesorei padiktavo kvietimas Šiaulių universiteto rengiamoje konferencijoje paskaityti pranešimą apie savo kraštą: „Nieko moksliško nesinorėjo, o pirmiausiai į galvą atėjo šis pavadinimas – „Zanavykija zanavykų lūpomis“ ir man jis labai patiko. Juk iš tiesų, kas mes tokie esame? Ką apie mus kiti sako? Kiek ten visokių anekdotų apie mus sukurta… O kaip mes patys save matome, apie kokius dalykus mes šnekame ir kitiems pasakojame, tai nelabai turbūt ir žinome.“

Šitaip gimė noras šiuos aspektus peržiūrėti, o pasižiūrėjus ir kitiems parodyti. Dar pradėdama apžvelgti atskiras naujosios savo knygos dalis, profesorė G. Čepaitienė užbėgo visiems iki šiol girdėtiems samprotavimams už akių patikindama, jog zanavykai – tai ne užnoviečiai: „Jie abipus Novos gyvena, tai ne vieno kranto žmonės. Zanavykija – gana apibrėžta teritorija, tai visas Šakių rajonas ir tas kampelis, kurį Kazlų Rūda pasivogė.“

Didžioji į knygą patekusios medžiagos dalis atspindi XIX a. Zanavykiją, tik vienur kitur šmėsteli XX a. ypatumai. Profesorė remiasi P. Bučio, J. Staugaičio, J. Jablonskio, P. Mašioto, P. Orintaitės, A. Bernoto, J. Pikčilingio ir kt. tekstais, o kiek dar kaimyninėje stuboje gyvenusių, paprastų žmonių istorijų į puslapius nugulė… Šie persipynimai ir daro knygą artimą, lengvai skaitomą, aiškiai suprantamą.

Penktadienio vakarą knygos skyrių apžvalgą tarsi gyvomis iliustracijomis papuošė Šakių kultūros centro Griškabūdžio padalinio folkloro ansamblių „Nova“ ir „Užnovietis“ muzikinė programa.

Kol vieni dairėsi, kaip knygą įsigyti, kiti jau turėjo tą džiaugsmą anksčiau ir išsamiau panarplioti šią Zanavykijos enciklopediją. Būtent taip ją ir pavadino penktadienio vakaro viešnia, kraštietė, Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Rima Bakšienė. Ji pastebėjo, kad knyga „Zanavykija zanavykų lūpomis“ yra tarsi 2015m. išleistos knygos „Esam zanavykai“ tęsinys.

„Lengva pasakyti, kad esu zanavykas, o kai reikia kitiems papasakoti, kas yra zanavykai, pasirodo, nėra taip paprasta. Todėl ši knyga yra ištisa Zanavykijos enciklopedija – vien dėl temų gausos ir įvairovės. Pradedant Nova, keliaujant per sodus ir miškus, skaitome apie knygnešius, žandarus, slebizavojimą, atkeliaujame į stubas, stubeliukes, į klėtis, klojimus, talkas ir rabaksus, galiausiai zanavykų būdas, kalba, žymieji žmonės – ir viskas, viskas čia sudėta. Gausi ir išsami, todėl ir žodžio enciklopedija čia nereikėtų bijoti“, – dalinosi įspūdžiu R. Bakšienė ir pridūrė, kad knyga ypač aktuali tokiu nelengvu laiku kaip šitas, kai suprantame, jog pasaulis yra trapus, nestabilus, kai kyla grėsmė, jog tai, ką turime, gali būti sugriauta. Dar vienas mums svarbus akcentas, sako dr. R. Bakšienė, jog ši knyga išleista besibaigiant Sūduvos metams, tačiau ji ne apie Sūduvą, o apie Zanavykiją.

„Kai tyrinėjant imi visą vadinamąjį vakarų aukštaičių plotą, Šakių rajono apylinkės yra vientisiausios, apjuostos plačia ypatybių linija, labiausiai nedalomos ir tas plotas aiškiai išsiskiria iš vakarų aukštaičių kauniškių ploto. Už tai galima daryti išvadą, kad jis tikrai turi savo savitumą, kuris pasireiškia tiek kalboje, tiek etnografijoje, tiek papročiuose ir architektūros ypatybėse“, – sako mokslininkė.

Knygą skaičiusieji sako, kad vienintelis jos minusas,  jog knyga baigiasi XIX–XX amžiumi, todėl tą vakarą tarp gausybės sveikinimų ir linkėjimų bene dažniausiai buvo linkima tęsinio, nes tikrai būtų įdomu sužinoti, kokia Zanavykija zanavykų lūpomis yra šiomis dienomis, kiek mūsų savitumo išlikę dabar – galvoje, papročiuose, valgiuose, architektūroje ir kitur…

Lina Morkūnienė

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

BlueYellow-baneris

Reklama

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

200x100 banAUDRA

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2022 Visos teisės saugomos