Neseniai Sudargo dramos studija pakvietė į premjerą – „Žmogus iš Lietuvos“ (pagal Petro Cvirkos kūrinį „Iš Sibiro...“). Pasak režisierės Irmos Svetlauskienės, Sudarge knygnešystės tema negali nekalbėti...

1864–1904 metai – tai tik nedidelė mūsų tautos istorijos atkarpėlė, tačiau 40-yje spaudos draudimo metų telpa žūtbūtinė lietuvių tautos kova už gimtąjį žodį, už savo egzistenciją. Šios kovos simboliu tapo knygnešys. Manoma, kad per 40 spaudos draudimo metų kovoti dėl lietuviškos spaudos išėjo maždaug 2 tūkst. knygnešių. Jie ir atlaikė carinės žandarmerijos, policijos ir pasienio kariuomenės puolimą prieš lietuvišką knygą ir žodį. Nemažai knygnešių buvo ir Sudargo krašte. Tad režisierei I. Svetlauskienei jau seniai kirbėjo mintis imtis statyti spektaklį apie knygnešystę. Režisierė neslepia, nors pasirinktas autorius vertinamas prieštaringai, tačiau, atsitiktinai radusi viename žurnale publikuojamą P. Cvirkos dramą, ėmė statyti spektaklį.

„Sudarge reikia kalbėti apie knygnešystę, lietuvių tautos kovą dėl gimtojo žodžio. Tiesa, Sudargas garsus ir savo piliakalniais, istorija driekiasi į Viduramžius, galbūt ateityje per teatrą paliesim ir šitą laikotarpį“, – svarsto I. Svetlauskienė.

Sudargiečių spektaklis „Žmogus iš Lietuvos“ pasakoja apie knygnešį Jonį (vaidina Ričardas Lekavičius), kuris rizikuodamas gabena knygas, maldaknyges. Namuose laukia jo sutuoktinė Apolija (vaidina Itana Dirvelienė), sūnus Viktukas bei Motina. Po vieno tokio išėjimo Prūsijon Jonis negrįžta, Apolija išprotėja, sūnus patenka pas žandarus.

I. Svetlauskienė P. Cvirkos kūrinį interpretuoja savaip: sukuriamas Motinos personažas, kurį ypač jautriai interpretuoja Valerija Endriukaitienė. Į spektaklį įterpiami ir Marcelijaus Martinaičio, Jono Strielkūno, Sigito Gedos, Vainiaus Bako, Salomėjos Nėries eilėraščiai. Jonio monologui panaudotas vienas iš spaudos draudimo laikotarpiu platintų atsišaukimų tekstas. Kaimynų vaidmenį įasmenina kaimo moterys – davatkos.

„Jos iš pradžių buvo kaip priešprieša tautiniam judėjimui, bet vėliau, pamačiusios Apolijos skausmą netekus vyro, jos taip pat pasikeičia, nes turėjo kiekviena panašių asmeninių tragedijų, išgyvenimų. Tas skausmas suvienija kaimo žmones“, – sako režisierė.

I. Svetlauskienė neslepia – visi jaudinosi, ar pavyks perteikti to laikmečio dvasią, intelektualųjį knygnešystės klodą – kaip kovą už būvį plačiąja to žodžio prasme, kaip vidinę žmonių būseną.

„Bijojau, kad aktoriai pasakys – stop, mums sunku perteikti žiūrovui kūrinio mintį“, – sako I. Svetlauskienė.

Spektaklio premjera vyko Sudargo evangelikų liuteronų bažnyčioje, kuri vos talpino žiūrovus. Režisierė neslėpė, kad aktoriams buvo nelengva paslėpti jaudulį ir dėl arti sėdinčių žiūrovų.

Su premjera Sudargo artistų pasveikinti atvyko Šakių kultūros centro direktorius Mindaugas Kriaučiūnas, kuris pirmiausiai dėkojo režisierei I. Svetlauskienei, kad ši puoselėja teatrinę kultūrą Sudarge.

Sudargo seniūnė Rita Grigaitienė, pati dalyvaujanti Sudargo teatro veikloje, dėkojo režisierei ir aktoriams, kad šie vis primena Sudargo krašto istoriją spektakliuose, vaizdo įrašuose, teatralizuotose ekskursijose.

„Žemai lenkiuosi jums, mano nuostabūs artistai, kūrėjai, kurie manimi patikėjote. Kad mes kalbame teatro kalba ir susikalbame. Ši knygnešystės tema išties yra sunki, mes esame naujokai teatro pasaulyje. Dėkoju už jūsų meilę Sudargui. Jūs esate neatsiejama Sudargo dalis“ – emocijų neslėpė I. Svetlauskienė.

Jau gerokai atvėsus emocijoms, I. Svetlauskienė prasitarė, jog minčių, sumanymų dramos studijai turi daug.

„Džiaugiuosi kiekvienu aktoriumi, jų atsidavimu, kantrybe, kuomet reikia rinktis į repeticijas. Ypač naujuoju nariu, mažuoju Matu. Visgi kviesčiau prie Sudargo dramos studijos prisijungti ir kitus, tiek suaugusius, tiek vaikus. Repetuojam ketvirtadieniais Sudargo bibliotekoje“, – jau po pasirodymo kalbėjo teatro pedagogė, režisierė ir šokių mokytoja I. Svetlauskienė.