baneris leidinys

vyskupasAsta GVILDIENĖ

Spalio 30 dieną į Šakių liuteronų evangelikų bažnyčią susirinko gausus būrys tikinčiųjų. Šiemet čia buvo švenčiama Reformacijos diena, į kurios paminėjimą atvyko J.E. Lietuvos liuteronų evangelikų vyskupas Mindaugas Sabutis, kuris 1997 metais buvo ordinuotas kunigu, o 2004 metais paskirtas vyskupu. Šiuo metu jis yra vienintelis ir tik trečiasis  Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas.

Nuotr. Vyskupas Mindaugas Sabutis pasisako už prigimtinę tradiciją Lietuvoje ir už tai, kad lietuviai išpažintų Kristų ir turėtų su juo ryšį.


Kaip informavo vyskupas, 1517 metais spalio 31 dieną vienuolis Martynas Liuteris prie Vitenbergo bažnyčios durų prikalė „95 tezes“. Šis įvykis ir yra laikomas Reformacijos pradžia arba religijos atnaujinimo ir Katalikų Bažnyčios pertvarkymo, vykusio daugelyje Europos šalių, diena, švenčiama prieš Visų šventųjų ir Mirusiųjų paminėjimo dienas. Jau tapo tradicija kiekvienais metais Reformacijos dieną švęsti vis kitoje parapijoje ir šiemet ta garbė atiteko Šakių liuteronų evangelikų bendruomenei.  Šiuo metu Lietuvoje susikūrusios 54 evangelikų liuteronų parapijos su 20000 tikinčiųjų bendruomene. Palyginimui vyskupas M.Sabutis paminėjo, kad prieš karą Lietuvoje buvo 250000 tikinčiųjų, išpažįstančių evangelikų liuteronų tikėjimą. Palyginus šiuos skaičius, galima įsivaizduoti, ką padarė karas.

Ar sunku šiandien žmogui išlikti krikščionimi ir neprarasti tikėjimo? Šia tema ir kalbiname J.E. vyskupą M.Sabutį.
 
Ką manote apie mūsų laikmetį, kai žmonės blaškosi, praradę tikėjimą?

Taip. Iš tiesų, žmonės blaškosi. Vyksta tai, kas parašyta Biblijoje - jei mes iškeliame tikslus, kurie nėra Dievas, tada mes sukuriame stabus. Dėl to žmonės kenčia, blaškydamiesi nuo vieno stabo prie kito, nuo horoskopų prie įvairių burtų, nes jei gyvenime nėra Dievo – jis nėra palaimintas. Todėl matome kenčiančius žmones, socialinę neteisybę, kūdikius konteineriuose. Tendencija atmesti Dievą matoma ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Vakarų Europoje. Jei kažkam šiandien nepopuliaru būti krikščionimi, galima žvelgti kaip į Dievo siunčiamą išbandymą. Tai pasitikrinimo metas, kai krikščionybė neturi palankios socialinės ar kultūrinės terpės, bet ji turi būti išsaugota, nepaisant priešiškumo bei pagundų.

Kaip žiūrite į kitas religijas?

Be abejo, į kitas krikščioniškąsias konfesijas žiūriu labai pozityviai, džiaugiamės kiekviena galimybe, kai galime bendradarbiauti. Juk krikščionybės ateitis vis vien yra vienybė. Mes turime siekti vienybės ir glaudaus bendradarbiavimo su katalikais, su stačiatikių bažnyčia. Į kitas religijas mano požiūris nėra labai pozityvus, nes vienaip žiūrim į tikinčiuosius, kurie gimę tradicijoje, kur jie gyvena, o kitaip – į tuos, kurie vaikosi iš rytų atneštos mados.  Bet mūsų krikščionių pašaukimas skelbti tiesą, kuri nesuteikia teisės teisti. Mes turime priesaiką mylėti Dievą ir mylėti savo artimą. Dabar labai populiaru sakyti, kad Dievas yra vienas, o kaip jį garbinsi – tai kiekvieno asmeninis reikalas. Mano nuomone, tai nėra teisingas požiūris, nes, jei Dievas yra vienas – jis yra sąmonė, tuomet sakome, kad Dievas pats savyje yra pasidalinęs. Iš tiesų, Dievas mus vienija, bet ar Dievas pasireiškia tai vienam, tai kitam visiškai priešingais būdais – tai tuo aš abejočiau. O Dievo garbinimo būdų tikrai yra daug ir įvairių.

Ką daryti, kad žmonės susigrąžintų tikėjimą? Kaip prisibelsti į žmonių širdis, kad jie pradėtų keistis?

Reikia skelbti tiesą. Manau krikščionių dvasininkų klaida, kad jie stengiasi žmones į bažnyčią pritraukti kaip į prekybos centrą, kalbėti, kas patiks, nekalbėti, kas nepatiks. Reikia skelbti tiesą, kaip mokė, kaip liudijo Kristus. Kur yra tiesa – ten yra aiškumas, o kur yra aiškumas – ten yra žmonės. Tai akivaizdžiai matyti. Kiekviena tauta turi savo tradicijas. Krikščionys tėvai savo vaikams skiepija krikščioniško tikėjimo tradicijas, tačiau netikinčių tėvų vaikai blaškosi ir kartais nueina į kitas tradicijas, visai nepriimtinas mūsų katalikiškai tautai. Aišku, tikėjimas yra kiekvieno laisvo pasirinkimo reikalas, tačiau aš už prigimtinę tradiciją Lietuvoje ir už tai, kad lietuviai išpažintų Kristų ir turėtų su juo ryšį. Juk ne mes kopėčias statome, kad nueitume pas Dievą, bet Dievas ateina pas mus. Liuteronų bažnyčiai tradicija yra labai svarbus dalykas  – tai daugelio kartų patirtis, tai didžiulė stiprybė.

Ką jums reiškia tikėjimas?

Tikėjimas man reiškia viską. Krikščionis, kuris ieško gyvenimo prasmės, kuris supranta, kad visas gyvenimas yra kelionė, kasdien ieškos ir atras Šventajame Rašte daugybę stiprinančių dalykų. Tikėjimo praktika šeimoje, mano įsitikinimu, lieka didžiausias sielovadinis uždavinys. Būtina pasiekti, kad Dievas nebūtų uždarytas bažnyčioje, kur jį aplankome sekmadieniais ar kelis kartus per metus, bet Jo artuma būtų atpažįstama kasdieniame gyvenime, kiekviename žingsnyje, kiekvieną akimirką.

Comments are now closed for this entry

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos