Asta GVILDIENĖ

Vasario 22 dieną rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė švęs savo Jubiliejinį gimtadienį. 60 metų – tai daug ar mažai? Ar verta gręžiotis atgal ir prisiminti svarbiausius gyvenimo etapus, ar geriau žvelgti tik į ateitį? Artėjančio gimtadienio proga kalbiname Augeniją Kasparevičienę, atidavusią visą savo gyvenimą kultūrai.

Nuotr. Augenija Kasparevičienė mano, kad kultūra turi būti visur: ir žmogaus elgesyje, ir kasdienybėje, ir darbe, ir šeimoje, ir visuomenėje.“

Augenija Kasparevičienė mano, kad reikia teisingai suvokti praėjusį gyvenimo laikotarpį ir nedaryti tragedijos dėl praėjusių metų, nesinori gręžiotis atgal ir narplioti, kas buvo ir kas galėjo būti. „Tiesiog reikia žvelgti tik į ateitį, nes tokių metų sulaukus supranti, kokia svarbi šeima, kokie svarbūs anūkai“, - kalbėjo ji.

Nuo 1994 metų pabaigos Augenija Kasparevičienė dirba Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja, todėl per 16 darbo metų sukaupė didžiulę patirtį, kuri duoda gyvenimiškąjį suvokimą. Ji sako, kad galima turėti daug žinių, bet gyvenimiškoji patirtis ir kūrybiškumas dabartinėje visuomenėje labai daug lemia - tada žinai, kiek gali reikalauti iš savo darbuotojų, suvoki, kiek gali pati padaryti.

 
Paklausta, ką reiškia kultūra Augenijos Kasparevičienės gyvenime, ji akimirkai susimąstė. „Kultūra – mano visas gyvenimas, - tvirtina Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja. - Aš kalbu, apie kultūrą plačiąja prasme. Tai ne nuėjimas į renginį ar knygos perskaitymas. Kultūra turi būti visur: ir elgesyje, ir kasdienybėje, ir darbe, ir šeimoje, ir visuomenėje.“

Augenija Kasparevičienė išskyrė tris svarbiausius savo kultūrinio gyvenimo etapus. Pirmasis – aštuoniolikmetės Augenijos darbas Žilių bibliotekoje, kurio ji ėmėsi su dideliu jaunatvišku entuziazmu. Teko pačiai ne tik papelijusias knygas susitvarkyti, bet ir krosnį šlapiomis malkomis pasikurti. „Tuomet atrodė, kad taip turi būti, - nesistebi vedėja. -  Net nepagalvojau, kad kažkas kitas tuo turėtų pasirūpinti – buvo svarbu, kad tik darbą duoda.“ Kažin kiek merginų šiuo metu su tokiom darbo sąlygom sutiktų?

„Buvau naujas, jaunas veidas Žiliuose, - pasakoja Augenija Kasparevičienė. – Dabar galbūt keistai atrodytų, jei eičiau dirbantiems žmonėms, kurie grėbia šieną ar aria dirvą, pasiūlyti paskaityti knygą, kurią nešiojausi krepšelyje.“

Kitas etapas – 11 metų pedagoginio darbo laikotarpis dabar Liepalotų, o tuomet Klevinių aštuonmetėje mokykloje, kur ji dirbo lietuvių kalbos mokytoja. Ypač šiltai vedėja prisimena to kaimo žmones, ir savo mokinius. „Visi man buvo labai geri, - prisimena Augenija Kasparevičienė. – Gal todėl, kad buvau jauna ir su entuziazmu ėmiausi veiklos. Mes su Kristina Kontrimavičiūte toje mokyklėlėje sukūrėme ir pramoginių šokių kolektyvą, pasiuvom labai gražius rūbelius. Man estetika visada buvo labai svarbu. Svarbu, kaip žmogus atrodo, kaip elgiasi.“

Apie septynerius metus Augenija Kasparevičienė dirbo Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja kultūros ir sporto klausimais, o po to Švietimo skyriuje, kur ji kuravo užklasinę veiklą ir, kaip pati sako, niekada negalėjo atskirti kultūros nuo švietimo - visa tai buvo be galo artima ir sava.

Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja mano, kad be fanatizmo ir entuziazmo kultūros nebūtų. „Aišku, kaip ir kiekviename darbe sunkumų yra, tačiau niekada apie juos nesusimąsčiau. Tiesiog dirbu ir negalvoju, kad tai kažkoks pasiaukojimas“, - atvirauja ji.

Augenijos Kasparevičienės manymu, žmonių santykiuose svarbiausia - padorumas: žodžio laikymasis, teisingumas, nuoširdumas. „Nepernešu melo, - tvirtina ji. – Galvoju, kas vadovo darbe yra svarbiau: reiklumas ar globa, patarimas, nuoširdumas?“ Vedėja patikino, kad ji yra būtent antrojo  varianto šalininkė, nes mano, kad geriau žmogui avansu pasakyti geresnį žodį negu išrėžti nemalonią pastabą. Galbūt, tai kultūra turi tokią didelę įtaką jos sprendimams, nes, pasak Augenijos Kasparevičienės,  kultūra yra nereglamentuotas dalykas, o visos idėjos kažkada išsenka, todėl reikia vertinti kiekvieną darbuotoją, juk vienas lauke – ne karys.

Be abejonės, visada būdama labai užimta renginių organizavimu, Augenija Kasparevičienė negalėjo net švenčių dienomis ar savaitgaliais palepinti šeimos savo dėmesiu. „Šeima buvo skriaudžiama, - prisipažįsta Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja. - Nebuvo laiko dukros auklėjimui. Jei ji būtų nuėjusi blogu keliu – galėčiau kaltinti tik save, tačiau džiaugiuosi, kad taip neatsitiko. Supratau, kad dirbant šiame darbe, jei visos savęs neatiduosi – tai nieko ir nepasieksi.“

Paklausta apie ateities svajones, Augenija Kasparevičienė nepanoro jų viešai atskleisti, tik prasitarė, kad, ateityje turėdama daugiau laisvo laiko, norėtų užrašyti ir išleisti savo sukurtas istorijas, nes labai žavisi mūsų rajono senjorais, kurie, pasak jos, nesėdi namuose rankų sudėję, o rašo ir leidžia vieną po kitos savo knygeles.

Linkime Augenijai Kasparevičienei kūrybinio polėkio ir visų svajonių išsipildymo.