Gintarė MARTINAITIENĖ

Pernai pirmąjį kartą Kudirkos Naumiestyje surengę plenerą „Šviesa – Tiesa“ organizatoriai tikino, kad tai pirmasis, bet ne paskutinysis bandymas. Savo pažadą jie ištesėjo - nors ir ne toks gausus būrys menininkų šiais metais susirinko Kudirkos Naumiestyje.

Nuotr. M. Pauliuko nutapytame paveiksle šio plenero dalyviai: (iš kairės) R. Averincevas, O Buragaitė ir M. Maziliauskas.

Praėjusią savaitę Kudirkos Naumiestyje vyko respublikinis pleneras „Šviesa – Tiesa“. Kaip ir pernai, jį organizavo dailininkas Mindaugas Pauliukas. Kaip ir pernai, jis organizuotas be didesnio finansavimo. Menininkai tikina, kad svarbiausia, jog apskritai įvyko pleneras. „Didžiausia parama ne materialinė, o dvasinė - miestelio. Svarbu tai, kaip žmonės mus priima“, – kalbėjo vienas iš plenero dalyvių. Norint pritraukti lėšų plenero organizavimui, prisidėtų nemažai įvairiausių biurokratinių niuansų, trukdančių pasinerti į kūrybą, atsipalaiduoti. To kurti susirenkantys menininkai visiškai nenori. „Kol kas mes darome taip ir bandysime  tai tęsti, kol bus norinčiųjų dalyvauti“, - kalbėjo organizatorius ir dailininkas M. Pauliukas.
Šiais metais pleneras „Šviesa – Tiesa“ sulaukė mažiau dalyvių nei pernai. Tačiau vėlgi, vieni atvažiuoja, kiti, jau sukūrę savo darbus, išvažiuoja. Tad sąstingio tikrai nesijaučia. Visi ieško kažko tarp Šviesos ir Tiesos, įkvėpti tai kraštovaizdžio detalių, tai Prano Sederevičiaus skulptūrų... Be plenerą organizavusio M. Pauliuko, jame dalyvavo Romanas Averincevas, Mantas Maziliauskas, Odeta Buragaitė, Saulius Leonavičius, Aurimas Švedas, Linas Jurčiokonis, Agnė Deveikytė – Liškauskienė, Aistė Raugalienė – Guja šiais metais atsivežė ir dukrą Arūnę Raugalaitę. Merginai ši patirtis nauja ir įdomi, nes savo ateitį ji taip pat planuoja sieti su menu.

 
„Dailininkų iš rajono nėra, daugelis iš Kauno, Vilniaus, yra iš kitų miestų“, - kalbėjo organizatorius. Jis sako, kad gal taip ir geriau, nes nevietiniai tiesiog įsimyli Kudirkos Naumiestį su savita spalvų gama, urbanistika, istorija, architektūra. Būtent todėl, kad dailininkai geriau pažintų mūsų rajoną, M. Pauliukas jiems rengė ekskursijas po gražesnes ir įdomesnes rajono vietoves.

„Visų poreikiai skirtingi ir neriboti, kaip neribotos ir galimybės. Atsiskaityti už tai, ką darai, prieš nieką nereikia, tik prieš save. Šis atsiskaitymas ir yra didžiausias“, - kalbėjo M. Maziliauskas. Jam kalbant staiga prabyla ir greta sėdintis R. Averincevas, paprašęs leidimo padeklamuoti savo kūrybos eilėraštį. „Va taip“, - išsakęs savo kūrybines mintis, konstatuoja dailininkas. Jis sako, jog visuomet stengiasi tapyti poetiškai, o rašyti tapybiškai. Todėl ir tapyba, ir poezija neatskiriamos nuo R. Averincevo asmenybės.

Nors apsilankymo dieną dar ne visų dallininkų darbai buvo sukurti arba pradėti kurti, į akis krinta dailininkų laisvumas, atsipalaidavimas. Pernai buvo kalbančiųjų, jog į ramų Kudirkos Naumiesčio miestelį įsiskverbė bohema, ir šiais metais tiesiog neįmanoma to nepastebėti.