baneris leidinys

neniusAsta GVILDIENĖ

Ateinantis sekmadienis – Advento pradžia. Tai  beveik mėnesį trunkantis kūdikėlio Jėzaus gimimo laukimas. Katalikų religijoje jis laikomas susikaupimo ir apmąstymų, pasninko ir susilaikymo nuo triukšmingų linksmybių laikotarpiu. Tačiau tai  ne tik ramybės, bet ir paslaptingas, mistiškas laikas, kai ano pasaulio dvasios bando kištis į žmonių gyvenimą, kai Šviesa grumiasi su Tamsa. Apie  laukimo metą ir dvasines vertybes kalbamės su Gelgaudiškio Šv.Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčios klebonu Alfredu Nėniumi.

Nuotr. Gelgaudiškio Šv.Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčios klebonas A.Nėnius džiaugėsi, kad žmonės pagaliau pasisotino kriminalais ir neigiamomis temomis. Vis tas pats patiekalas pasidarė neskanus. Ieško gražių istorijų.

Kas yra Adventas?

Tai sunku apibrėžti. Ypač, kai jau kitą dieną po Vėlinių parduotuvėse prasideda kalėdiniai išpardavimai ir žmonės šluoja iš lentynų net senokai užsistovėjusias prekes. Kiekvienas Adventą ir Šv.Kalėdas suprantame kitaip. Vieniems – tai dovanų ir Kalėdų Senelio laukimas, kitiems – močiučių įkalbėta tradicija, tretiems - didžiausios Dievo meilės parodymo šventė.
 
Kai ateinate į koncertą, salėje ir scenoje girdite triukšmą. Žmonės kalbasi, sėdasi į vietas, muzikantai derina savo instrumentus. Įeina dirigentas, pakelia lazdelę ir keletui sekundžių įsiviešpatauja tyla. Laukiame – kažkas turi įvykti. Atrodo, sustoja laikas.Tas pojūtis ir yra Adventas.

Ar būtina Advento metu pasninkauti? Kaip gyventi laukimo laikotarpiu?

Pasninkas arba susilaikymas – tai nėra tik mėsos nevalgymas. Iš tiesų, turėtų būti nesvarbu, ką tu valgysi – svarbu su kuo valgysi. Laukimo metu gali nuo daug ko susilaikyti: nuo pykčio, nuo pavydo, nuo kitų apkalbėjimo. Pasninkas nėra toks baisus draudimas, kad Dievas supyktų, jei tu lašinuką suvalgysi. Tačiau reikėtų kiekvienam pažvelgti į savo vidų ir pasistengti kažko atsisakyti, pabandyti pačiam apsivalyti. Gal pakeisti blogus įpročius.  Gal daugiau padėti kitiems, ką gero padaryti. Gal širdies šiluma su kažkuo pasidalyti.

Gyvenimas taip įsibėgėjo, kad sukamės tarsi užburtame rate, susvetimėjame ir nepastebime šalia savęs esančių artimų žmonių. Nerandame laiko pabendrauti. Koks dabar gyvenimas šeimoje? Vienas vienam kampe prie kompiuterio sėdi, kitas kitam kampe laikraštį skaito, trečias – televizorių žiūri ir vienuose namuose nesusitinka, nepasikalba. Susizgrimba tik netekties atveju. „Yra baisi vienatvė dviese“, - rašė poetas, kurio vardo neprisimenu. Gali gyventi vienas, bet nesijausti vienišas. Tačiau dažnai gyvendami kartu, jaučiamės labai vieniši. Norėčiau, kad niekas taip nesijaustų.

Tradicijų laikomės, tačiau šiandien šiek tiek kitaip švenčiame Šv.Kalėdas. Kokios jos turėtų būti?

Jėzaus gimimas – tai pats didžiausias stebuklas, koks tik galėjo įvykti žemėje. Mes ieškome stebuklų kažkur kitur, o jie yra šalia mūsų. Tik mes nepastebime. Jei žmogus pats prie Dievo neina, tai Dievas ateina pas jį. Pasirodo mums gimusio kūdikėlio pavidalu.

Šiandien Šv.Kalėdų šventimas labai skiriasi nuo senųjų tradicijų. Jei anksčiau visur buvo jaučiamas saikas ir prasmė, tai dabar – tai eilinis ilgasis savaitgalis su persivalgymu, besaikiu alkoholio vartojimu, brangiomis dovanomis, Kalėdų seneliais ir fejerverkais. Priimdami Dievo stebuklą ir patys daug stebuklų galime padaryti.

Liūdniausia, kad be materialių dalykų daugiau nieko nematome. Kalbu su močiute, kaip švęsim Jėzaus gimimą bažnyčioje, kad susitiksim Šv.Mišiose. O ji atšauna, kad negalės dalyvauti - vaikai suvažiuos. „Kas jiems valgyt padarys? Ar jie sėdės alkani, kol aš po bažnyčias lakstysiu?“ – burbteli parapijietė.  Nežinojau nei ką atsakyt, pasimečiau. Paskui galvoju, valgykit, jei tik to per Šv.Kalėdas susirenkat.

Kas įprasmina žmogaus gyvenimą?

Dievas sukūrė mus pagal savo paveikslą, todėl jo dalelę nešiojamės savo krūtinėje. Ne veltui sakoma, Dievas yra visame kame ir mumyse. Jis taip pamilo žmones, kad atėjo ir gyveno šalia mūsų, kad leidosi prikalamas prie kryžiaus ir numirė, išpirkdamas mūsų nuodėmes.

Dievo meilė yra beribė. Jis nei vieno negąsdina ir nebaudžia. Jis atėjo išgelbėti žmonių. Tik vėliau atsirado giesmės: „Gelbėk mane, Dieve, nuo mirties amžinosios...“. Tačiau visa žmogaus gyvenimo prasmė ir yra tame, kad su kūno mirtimi jo gyvenimas nesibaigia. Visi stosime prieš Dievą. O jis neklaus, kiek rožančių sukalbėjome ar kiek ratų apie bažnyčią keliais apėjome? Klaus, ką ir kiek gero padarėme, kiek kitiems padėjome, kiek meilės aplinkiniams išdalijome? Mums duodami išbandymai, kad pradėtume mąstyti, kam gyvename? Ir nėra tokios nuodėmės, kurios nebūtų galima išpirkti.

Kaip šiandien žmones veikia Tamsos jėgos?

Šiandieninis bėgimas ir nuolatinis skubėjimas, tikriausiai, ir yra didžiausias Tamsos jėgų gundymas. Nežinome, kokios jėgos egzistuoja, tačiau kad jos veikia, tai tikrai matome. Jei kažkas padaro kažką gero, iš karto nustembame. Pradedame ieškoti išskaičiavimo. Gerumas pasidarė deficitu. Žmonės  tokie vieniši, kad patys savo noru išeina iš gyvenimo.

Anksčiau fantastinių filmų kūrėjai ateitį kūrė kaip pasaką su visokiomis nematytomis technologijomis, kurios palengvins gyvenimą, išpildys žmonių svajones. Daug tokių fantastinių išradimų, iš tiesų, atsirado mūsų gyvenime. O kokius šiandien fantastinius filmus matome? Griuvėsių krūvas, ledynmečius, viską šluojančius potvynius. Kokia vizija? Tamsos jėgos veikia. Visai galimas dalykas, kad taip ir atsitiks ateityje. Tos mintys vizualizuosis. Juk kiek daug išnykusių civilizacijų mokslininkai randa žemėje. Taip sakant: „Davė Dievas protą, bet nedavė jo vartojimo instrukcijos.“

Išeidamas Anapus žmogus nieko neišsineš, kad ir kokie būtų velnio gundymai. Prisimenu moterėlę, kuri mirdama paprašė įdėti jai į karstą tik jos seną pagalvėlę. Po jos mirties artimieji, bevartydami seną pagalvėlę, jai praplyšus, rado sudėtus pinigus. Koks žmogaus supratimas buvo. O juk nuogi gimėme, nuogi ir išeisime. Nuogi stosime ir prieš Viešpatį Dievą. Iš karto kilo nepasitenkinimas ir išlydėjo ją ne su meile, o su keiksmais. Taigi, žmogus pats apsisprendžia, kaip išeiti: ar su meile, ar su neapykanta.

Ko palinkėtumėt Advento laikotarpiu?

Surast vienas kitą. Pamatyt šalia mūsų esančius žmones. Priimti juos tokius, kokie jie yra. Jėzus Kristus atėjo ne smerkti. Jis neatstūmė nei vieno: nei palūžusio, nei nusivylusio, nei nusidėjusio. Tai vienas iš sunkiausių dalykų. Neteisk ir nebūsi teisiamas.

„Kas be nuodėmės, tegul meta į mane akmenį“, - sakė Jėzus. Ir tokių neatsirado. Tikriausiai neatsirastų ir šiandien. Tad verta pasigalvoti, kokia mūsų vidinė švara? Ar galime teisti kitus? Kas žino, kodėl žmogus taip arba kitaip pasielgė? Kas jį privertė? Nebūkite garantuoti, kad ir patys taip nepasielgsite. Būna, tik spėji pasididžiuoti ir tą patį ar dar daugiau padarai.

Girdėjau tokį pasakojimą apie labai šaltą žiemą. Tokią šaltą, kad paukščiukai ant šakų šalo ir negyvi krito žemėn. Vienam ūkininkui jų labai pagailo ir jis bandė juos išgelbėti. Atidarė duris, įjungė šviesą ir kviečia į vidų. Bet kuo labiau artyn eina, tuo jie skrenda tolyn. „O kad būčiau toks, kaip jie, - galvojo žmogus. – Aš jiems pasakyčiau, kaip galima išsigelbėti.“ Taip yra ir su Dievu. Kad žmogus nepriekaištautų jam, jog šis nesupranta žmogaus ir jo kančios – Dievas tapo žmogumi ir gyveno tarp mūsų, parodydamas kelią, kuriuo turime eiti. „Ką aš dar galėjau padaryt ir ko dar nepadariau dėl tavęs?“ – klausė jis. To ir mes vienas kito turėtume paklausti.

Ačiū už pokalbį.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos