baneris leidinys

pilypaitis3Giedrė PLEČKAITYTĖ

Gelgaudiškio kultūros centro direktorius Edgaras Pilypaitis žinomas, kaip aktyvus visuomenininkas, turintis puikų balsą. Jo puikūs dainavimo gebėjimai buvo įvertinti lapkričio pabaigoje Kaune vykusiame šeštajame vokalinės muzikos konkurse „Iš širdies į širdį – 2011”. Gelgaudiškio kultūros centro solistas klasikos kategorijoje tapo I laipsnio laureatu, jam įteiktas klasikos kategorijos laimėtojo žymuo.

Nuotr. Gelgaudiškietis E. Pilypaitis konkurse „Iš širdies į širdį“ klasikos kategorijoje tapo I-ojo laipsnio diplomantu.

Turiu prisipažinti, jog prieš kelerius metus Gelgaudiškio kultūros centro direktorių E. Pilypaitį, kaip išraiškingo balso savininką, pirmą kartą pastebėjau šio miestelio dvaro dienų renginyje. Nepamenu, kokį tada jis atliko kūrinį, bet man ilgam įsiminė jo puikus balso tembras. Tiesa, tada nuoširdžiai nusistebėjau, kad rajone esama tokių balsingų žmonių. Apie E. Pilypaičio dainavimą bei pasiekimus šioje srityje kalbamės su juo pačiu.
 
- Kada pamilote dainavimą? Ką Jums tai suteikia?

- Turbūt retas žmogus būtų visiškai nedainavęs. Dainuojame nuo vaikystės, tik kaip vėliau visa tai pasikreipia ar pakreipiama priklauso nuo aplinkos. Mano šeimoje nebuvo dainuojama, tačiau dainavimas mokykloje buvo neatskiriama muzikos pamokų dalis. Bene didžiausią įtaką padarė bažnyčia, kurioje Mišioms tarnavau jau nuo vaikystės. Na, o dainavimas, kaip ir bet kuri mėgėjų meno rūšis, leidžia realizuotis saviraiškai, plėstis akiračiui. Smagu, kai tau pasiduoda koks nors sudėtingesnis kūrinys, junti, kad balsas tavęs klauso.

- Esate aktyviai muzikuojantis žmogus. Kodėl dainavimas tapo neatsiejama Jūsų gyvenimo dalimi?

- Dainavimas man ir hobis, ir darbas. Tiesiog negalėčiau ir įsivaizduoti savo gyvenimo, savo veiklos be dainavimo. Tenka ir kitus mokyti dainavimo. Tokiu būdu dainuoji ir nekoncertuodamas, o kur dar repeticijos... Kitą kartą nė nepajuntu, kaip batus audamasis, rengdamasis į darbą imu ir užplėšiu kokią nors melodiją. Antra vertus, jei jau dainuoji, balsą lavinti turi nuolatos, kad ir forma būtų atitinkama, ir kūriniai geriau galvoj susidėliotų.

- Kodėl dainuojate klasikinę muziką, kuri visuomenėje nėra itin populiari?

- Nuo vaikystės mane ypač žavėjo choras - daug žmonių dainuoja keliais balsais, jiems pritaria vargonai. Man, vaikui, tai buvo taip nepakartojama ir didinga. Turbūt todėl ir šiandien mane žavi didelės apimties klasikiniai, sakraliniai kūriniai. Dėl populiarumo, kaip ir dėl skonio - nelabai pasiginčysi. Tačiau klasikinė muzika gyvuoja šimtmečiais, kai tuo tarpu šiandieninių kūrinių mados kartais baigiasi labai greitai. Užmirštami ne tik abejotinos meninės vertės kūriniai, bet ir jų kūrėjai. Ar daug kas šiandien atsimena pirmųjų muzikinių telešou projektų ,,žvaigždes” ir jų dainuškas. Nebent vieną kitą, bet ar ilgam?

Naujas laimėjimas

Įvairiausių idėjų nestokojantis aktyvus visuomenininkas E. Pilypaitis lapkričio pabaigoje dalyvavo Kaune vykusiame respublikiniame konkurse „Iš širdies į širdį 2011“. Iš viso konkurse pasirodė apie 200 dalyvių iš Kauno, Vilniaus, Prienų, Šakių, Kazlų Rūdos, Vilkaviškio miestų ir rajonų. Trijose konkurso kategorijose – folkloro, klasikos bei džiazo ir populiariosios muzikos – buvo vertinami 25 kolektyvai ir solistai. Klasikos kategorijoje I laipsnio diplomu ir klasikos kategorijos laimėtojo žymuo buvo įteiktas Gelgaudiškio kultūros centro solistui E. Pilypaičiui.

- Kaip vertinate šį laimėjimą? Kokius kūrinius konkurse atlikote? Kodėl buvo pasirinkti būtent šie kūriniai?

Į konkursą vykau tikrai ne vedinas noro susisemti laurus. Tiesiog pamačiau kvietimą, data palankiai įsipiešė į mano tvarkaraštį, norėjau pamatyti kitus. Ne paslaptis, kad tokiuose renginiuose užsimezga pažintys, kurias vėliau realizuoji savo tiesioginiame darbe, o kartu ir patirties pasisemi, nes į visą renginio organizaciją žiūri ne tik kaip dalyvis, bet ir kaip vadybininkas - analizuoji, kas padaryta gerai, ko galbūt pats nedarytum ir t.t. Žodžiu, visapusiškas profesinis tobulėjimas.

Konkurse atlikau tris kūrinius. Atidaviau duoklę liaudies dainai - padainavau išplėtotą lietuvių liaudies dainą “Putinėli raudonasai”. Skyriau dėmesį lietuviškajai kūrybai - atlikau B. Brazdžionio ir L. Abariaus sukurtą sakralinį kūrinį “O salutaris Hostia”, užbaigiau populiaraus italų kompozitoriaus Ernesto de Curtis daina “Non ti scordar di me”, puošiančia beveik visų žymių pasaulio tenorų repertuarus. Manau, kad šie trys skirtingo žanro kūriniai padėjo atskleisti mano vokalinius ir artistinius gebėjimus.

- Įvairiuose konkursuose ne kartą esate įvertintas garbingais apdovanojimais. Kurie iš tų laimėjimų Jums brangiausi?

- Aukščiausias mėgėjų meno apdovanojimas - “Aukso paukštė”. 2005 metais kartu su Neringa Navikauskaite tapom respublikinio konkurso “Sidabriniai balsai” laureatais, tada mus ir aplankė minėtoji paukštė. Tai gana retas apdovanojimas. Mūsų rajone tokį be mūsų turi tik Šakių “Gaudenė”. Apdovanojimai - malonus dalykas, tačiau jei negautum pasitenkinimo dainuojant, jei nebūtų klausytojų, kuriems tu gali dainuoti, kurie bandytų pagauti tavo balso virpesius, turbūt apskritai nebūtų prasmės dainuoti.

- Ar turite daug ateities planų, susijusių su dainavimu? Galbūt planuojate savo jėgas išbandyti ir kokiuose nors kituose respublikiniuose konkursuose?

Manau, kad Dievuliui leidžiant, dar padainuosiu kai ką ir kažkiek. Planų dalyvauti komercinių TV kanalų projektuose neturiu - tiek dėl laiko stokos, tiek dėl tokių konkursų vertinimo kriterijų. Triumfo arka - ne man, ten dainuoja profesionalai, o ir konkursas - auksinio balso... Tenkinsiuosi sidabrinėmis nominacijomis, užteks tos garbės. Svarbiausia - kuo geriau atlikti tai, ką darai ir žinoti savo vietą.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos