baneris leidinys

saunorieneAsta GVILDIENĖ

Savo sukurtomis šokių kompozicijomis jau trylika metų rajono gyventojus džiuginusi Šakių kultūros centro šiuolaikinio šokio studijos „Viva“ vadovė Laura Saunorienė atviravo, kad seniai norėjo pastatyti tokį šokio spektaklį, kokį žiūrovai išvydo „Scenos pavasario“ metu. „Šoku šoku pasaką“ – pirmasis, iš 11 šokio kompozicijų susidedantis choreografės pastatytas spektaklis.

Nuotr. L.Saunorienė juokavo, kad sukūrus spektaklį nieko kito nebelieka, kaip tik įkurti Lauros šokio teatrą.

L.Saunorienė pasakojo, kad, iš tiesų, viskas prasidėjo ne nuo pasakos, o nuo muzikos, kuri sužavėjo savo autentiškomis lietuvių liaudies sutartinėmis. „Tuomet ir kilo noras susieti ją su mūsų papročiais, tautosaka, liaudies šokiais, - prisiminė spektaklio sukūrimo istoriją choreografė. – Kadangi negalėjome sušokti konkrečios pasakos, pasirinkome visoms pasakoms būdingus elementus: nuskriaustą našlaitę, pamotę – raganą, blogio ir gėrio kovą, meilės siužeto liniją.“ Vieniems kūrinys scenoje priminė vieną, kitiems – kitą pasaką. Žodžiu, kiekvienas šiame šokyje galėjo surasti, pamatyti ir išjausti savo susikurtą  pasaką.
 
Šokio spektaklį choreografė svajojo sukurti jau seniai ir jai pačiai sunku įvertinti 14 merginų ir vieno vaikino darbą scenoje, nes viskas žinoma iki skausmo, viskas repeticijų metu daugybę kartų šokta ir išgyventa. „Kartais atrodo, kad aš pati labiau pergyvenu nei mano šokėjai scenoje. Jaučiu, kaip stipriai įsikimbu į kėdės porankius, o įtampai atslūgus ir vėl atsipalaiduoju, nes žinau visas silpnas vietas, matau visas klaidas”, - pasakojo L.Saunorienė, jau apie penkerius metus važinėjanti iš Tauragės į Šakius pas savo užsiaugintus šokėjus.

Aišku, atstumas daro savo. Gyvenimas priverčia keisti nusistovėjusį darbo grafiką. Jei anksčiau tik vieną dieną dirbau Tauragėje, o keturias - Šakiuose, tai vėliau ši proporcija pradėjo keistis atvirkštine tvarka – dvi dienos Tauragėje ir trys – Šakiuose, trys dienos Tauragėje ir dvi Šakiuose, kol galiausiai šiais metais dirbu tik Tauragėje ir vieną dieną atvykstu į Šakius. Tauragėje choreografė dirba mokykloje. Ji pradinių klasių mokinius moko šokio meno, be to, turi net keletą šokių būrelių. „Logiška, kad kiekvieną dieną važinėti tokių atstumų negaliu, - teigė vis rečiau į Šakius užsukanti choreografė. -  Tačiau visai neatvažiuoti negaliu – nenoriu palikti savo užsiaugintų šokėjų. Mūsų bendravimas ypatingas. Esame labai prisirišę vieni prie kitų. Tokių galbūt daugiau niekada neturėsiu. Jų noras šokti ne mažesnis nei mano. Praėjo labai ilgas bendravimo laikas, kol išmokome suprasti vienas kitą iš pusės žodžio.“

Paklausta, ar ji - griežta mokytoja, L.Saunorienė tik nusišypsojo ir kurį laiką tylėjo. „Manau, nesu griežta. Kartais reikėtų ir pabarti, ir balsą pakelti, bet aš nenoriu šaukti, visada stengiuosi susitarti gražiuoju. Ir greičiausiai esu per mažai griežta, jei mano mokiniai mane vadina tiesiog Laura”, - garsiai mąstė choreografė. - Griežtus mokytojus vaikai vadina vadovais arba pavardėmis, o ir kreipiasi „jūs“. Mūsų bendravime formalumų nėra. Šokėjai į mane kreipiasi „tu“.“ Šiandien šokio studijos „Viva“ vadovė turi galimybę palyginti dviejų miestų vaikus. Jos manymu,  šakiečiai ir tauragiečiai skiriasi kaip diena nuo nakties. Mūsiškiai draugiškesni ir mažiau išpuikę – jie ir save, ir savo šokį vertina labai savikritiškai, moka išsianalizuoti padarytas klaidas ir jų kitame pasirodyme nekartoti. Aišku, tobulybei ribų nėra – reikia daug prakaito išlieti, kol pavyksta pasiekti tai, ko nori.

Prakalbus apie ateities planus ir ambicijas būsimiems darbams, L.Saunorienė juokiasi, kad jau tiek daug pasiekta, jog nieko kito nebelieka, kaip tik Lauros šokio teatrą įkurti. Iš tiesų,  pasak jos, dabar tokia nuotaika, kai apie nieką kitą negalvoji, tik kaip rasti jėgų atlaikyti koncertinį turą, sudalyvauti visuose likusiuose renginiuose, nes jų dar apstu iki birželio vidurio. „Po to norisi tik pailsėti ir užsiimti savo pomėgiais, - atviravo choreografė. - Gaminti valgį, piešti, skaityti. Tikrą poilsį įsivaizduoju su knyga rankose, o tam šiandien visai neturiu laiko. Šį pomėgį perėmiau iš savo mamos, kuri man nuo mažens kartojo, kad tai - pats didžiausias malonumas. Iš tiesų, mes gyvename tokiame bėgime, kad neturime laiko paskaityti knygos. Džiaugiausi, kai bent besilaukdama vaikelio galėjau šį malonumą sau leisti.“

Nuo vaikystės šokiu gyvenanti moteris juokavo, kad pirmoji jos polinkį muzikai ir ritmui pastebėjo mama. Nuo tada nei viena šeimos ar giminės šventė neapsiėjo be jos asmeninių pasirodymų, o šiandien ji jau neįsivaizduoja savo gyvenimo be šokio, be savo šokėjų. „Tikriausiai šoksiu tol, kol gyva būsiu, - atviravo L.Saunorienė. – Aplinkui turiu daug gyvų pavyzdžių – mano kolegos gerokai vyresni už mane, tačiau padaro ne mažiau nei aš ir vis dar kupini energijos, tad manau, kad ir man užsidegimo dar ilgai užteks, kad laukia dar ilgas šokio kelias...“

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos