Asta GVILDIENĖ

Rugpjūčio 1 dieną Gelgaudiškio miestelio bendruomenė plūste užplūdo naujai rekonstruotą kultūros centrą. Atidarymo šventėje netrūko nei geros nuotaikos, nei staigmenų, nei improvizuotų nukrypimų nuo scenarijaus. Moderniai įrengtoje salėje laisvų minkštakrėslių neliko. Jaunimui teko atsargiai ramstyti dažais kvepiančias naujut naujutėlaites sienas. Atsilaupęs fasadas, kiauras stogas, drėgmės sugadintos scenos grindys ir sienos šiandien neatpažįstamai pasikeitę, o fojė interjerą puošia įspūdinga Vaido Pračkailos tapybos darbų paroda.

Nuotr. Miestelio bendruomenė aikčiojo iš nuostabos, pamačiusi suremontuotą ir naujais minkštakrėsliais pasipuošusią kultūros centro salės erdvę.

Atidarymo renginyje nukrypimas nuo scenarijaus

„Kadangi pastatas nėra naujas, o tik rekonstruotas, tai nebus ir jokių juostelių kirpimo“, - nusprendė kultūros centro direktorius Edgaras Pilypaitis, praėjusį mėnesį atšventęs pirmąjį savo kultūrinio darbo dešimtmetį. Garbinga salės durų atrakinimo misija buvo patikėta renginyje dalyvavusiam rajono savivaldybės merui Juozui Bertašiui.

 
„Mes statėme statėme ir pastatėme. Tvarkėme tvarkėme ir sutvarkėme, - džiaugsmu su  visa bendruomene dalijosi E.Pilypaitis. – Tačiau tai nebuvo taip paprasta, kaip šiandien atrodo.“ Projekto „Mažųjų miestelių turizmo galimybės. Gelgaudiškis“, kurio vertė truputėlį daugiau nei 1 mln. 936 tūkst. litų, įgyvendinimo pradžioje, 2009 metų birželio mėnesį, teko patirti daug rūpesčių ir trukdžių. Viešųjų pirkimų konkurso tvarka kultūros centro renovavimui buvo pasirinkta vienintelė visus reikalavimus atitikusi įmonė - UAB „Rūdupis“, sąžiningai atlikusi visus darbus už 1 mln. 599 tūkst. litų. Tuo metu, kai E.Pilypaitis turėjo gyventi pastato renovacijos rūpesčiais, jam teko gilinti teisines žinias ir konsultuotis su specialistais, kad galėtų bylinėtis teisme su UAB „Šakių monolitas“. Mat ši bendrovė, gavusi neigiamą atsakymą, pradėjo reikšti pretenzijas, kad taip neteisėtai ignoruojamos rajono įmonės, siūlančios už mažiausią kainą atlikti projekte numatytus darbus. Negana to, įmonė nusprendė savos teisybės ieškoti teisme dėl tariamai neteisėtai pasirinkto laimėtojo. Po beveik septynis mėnesius trukusio teismų maratono, UAB „Šakių monolitas“ ieškinys pagaliau buvo atmestas. Kultūros centro direktorius sakė neskaičiavęs, kiek per tą laikotarpį patirta nuostolių, tačiau, kad jie realūs - aišku vien dėl pabrangusių statybinių medžiagų ir darbų atlikimo įkainių, pasikeitusių priešgaisrinių saugumo reikalavimų.

Tačiau ne veltui sakoma: viskas gerai, kas baigiasi laimingai. Kaip ir nukrypimas nuo renginio scenarijaus. Netikėta kultūros centro darbuotojų improvizacija - „ponulio pasveikinimas“ su „dvaro atnaujinimu“ ir pirmuoju jo kultūrinio darbo dešimtmečiu E.Pilypaitį šiek tiek išmušė iš vėžių, tačiau šventės nesugadino. Atvirkščiai, pralinksmino ir gelgaudiškiečius, ir čia susirinkusius svečius. „Kas čia per improvizacijos. Šito scenarijuje nėra“, - suglumęs prakaitą nuo kaktos braukė kultūros centro direktorius.

Scenoje dar ilgai tęsėsi sveikinimo kalbos, dovanų teikimai, padėkos ir saviveiklinių kolektyvų pasirodymai. Gelgaudiškiečiai dėkojo ir atminimo dovanėles įteikė rajono valdžiai ir savivaldybės darbuotojams. Meras Padėkas įteikė tiems, kas labiausiai prisidėjo prie Kultūros centro patalpų prikėlimo antrajam gyvenimui Edgarui Pilypaičiui, Sauliui Urbanavičiui ir Elenai Tičkutei, o profesionalų mikrofoną, kokio pageidaus kultūros centro direktorius, pažadėjo nupirkti vėliau.

Taigi, bendruomenė šventė ir šėliojo, nes ten, kur  puoselėjama kultūra ir menas, ten išsaugomi krašto papročiai ir tradicijos, ten gyvena žmonės, mokantys džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka ir dovanoti tą džiaugsmą vieni kitiems.

Į kultūros centro atidarymą susirinkusius gelgaudiškiečius ir svečius pasitiko maloni staigmena. Sniego baltumo fojė erdvę papuošė pirmoji paroda – vieni naujausių šmaikštuolės Apolonijos Zizirskienės įvaizdį sukūrusio Vaido Pračkailos tapybos darbai. Atrodė, kad bus atskleistas naujas visiems gerai žinomo humoristo talentas, tačiau paaiškėjo, kad  jis nuo mažens buvo „prie meno ir pasiutimo visada turėjo į valias”. „Matyt, tokie giminės genai buvo – tėvas gražiai piešė, mama ir šiandien garsėja savo mezginiais, o dailę mokykloje dėstęs Zigmas Rugys, pastebėjęs mano polinkį menams, visokių gudrybių išmokė. Besimokydamas šeštoje klasėje turėjau galimybę savo darbus parodyti respublikinėje parodoje, tai grįžęs Griškabūdyje su bet kuo nekalbėjau, - prisiminimais dalijosi paveikslų autorius. – Dailininku norėjau būti nuo ankstyvos vaikystės, kai prieš pašaudama į krosnį duoną močiutė leido ant jos piešinius piešti. Taip jau nutiko, jog sužinojęs, kad stojant į dailės akademiją reikės laikyti matematikos egzaminą, apsisukau ir grįžau namo.“

Galima sakyti, kad meno gyslelė jį lydi per visą gyvenimą – dirbo apipavidalintoju, kūrė reklamą, vaizdinę agitaciją, o kai viso to nebereikėjo, sukūrė šmaikštų Apolonijos Zizirskienės įvaizdį. „Dvidešimt metų vis prisipažindavau, kaip dalyvaudavau respublikinėse, rajoninėse, vietinėse parodose, kaip tapiau freskas mokyklose, kultūros namuose, vaikų darželiuose ir privačiuose apartamentuose, - prisiminė V.Pračkaila. – Po truputuką pirkau dažus, porėmius, teptukus. Užrašinėjau mintis ir laukiau įkvėpimo. Kol vieną pavasarį – praplyšo...“

V.Pračkaila prasitarė, kad mėgsta žaisti su spalvomis, faktūra, darbų pavadinimais ir džiaugiasi, kai gali ką nors originalaus sukurti konkrečiam interjerui. „Minčių turiu šimtmečiui į priekį. Čia tik trupinukai“, - tikino dailininkas, labiau mėgstantis pastelines, prigesintas spalvas, tačiau eksperimentuojantis, mielai išdykaujantis ir ryškiomis spalvomis. Tai akivaizdžiai atsispindi ir jo tapybos darbuose.