baneris leidinys

mockeliuniene2Sima KAZARIAN

.... pažvelkime į mūsų kraštietę Ritą Mockeliūnienę. Nejučia pagalvoji – netinka jai pilkos XXI amžiaus gatvės ir subtilumo vertybę praradusi jo kultūra. R. Mockeliūnienę norėtųsi matyti šešėliuose ir gėlėse skendinčiame XIX amžiuje, rašančią laišką senovine plunksna, grakščiai sklendžiančią parko alėjomis...

Nuotr. Nei vieno rašto, nei vieno rūbo dizaino Rita nenusižiūri – kiekvienas rankdarbis yra jos kūrybos vaisius.

... Tačiau pati Rita teigia, kad jei galėtų pasirinkti, kur gimti, ji nieko nekeistų – nei laiko, nei vieno žmogaus, kurį sutiko vaikščiodama savo gyvenimo takeliais. Nebijo liūdesio – be šviesos ir šešėlių žaismo gyvenimo paveikslas būtų netikras. Nebijo ji ir tamsių žiemos vakarų. Rita išsitaria, kad Advento laikotarpį ypač mėgsta. Tada patogiai įsitaisiusi krėsle ji užsiima rankdarbiais, pabūna drauge su šeima.

Žiedu baltu atminties...

Ritos atmintyje – kaip senovinėje skrynioje pagarbiai suguldyti prisiminimai apie gimtuosius namus, šeimą. Čia vietos atsiranda kiekvienai, net pačiai menkiausiai detalei, kuri yra jos gyvenimo dalis. Vaikystės namai – tema, kuri Ritai yra viena artimiausių. Šeimos centras – mama, visuomet laukianti su pietumis, pasipuošusi šviesiais rūbais, besidžiaugianti pražydusia piene ir nepastebinti dukrų pamiršto nuravėti darželio, svetinga, sugebanti neįkyriai pamokyti.
 
„Susėdę vakare prie stalo skaitydavome garsiai Žemaitę, Salomėją Nėrį, tėtukas grodavo akordeonu, mudvi su seserimi ir mama trimis balsais dainuodavome liaudies dainas. Tai būdavo nuostabūs vakarai, kurie šildo ir šiandien“,- pasakoja R. Mockeliūnienė.

Švenčiausia namų vieta...

„Neatsimenu nei vienos dienos, kad grįžusi iš mokyklos nebūčiau radusi mamos, laukiančios su pietumis. Kiek pamenu nuo kūdikystės iki dabar, mūsų šeimoje gyvas savotiškas pietavimo kartu kultas. Kažkaip labai smagu susėsti, kad ir tą trumpą minutę... Tokia betarpiška artuma aplanko... Pasižiūri vienas kitam į akis ir supranti: tau sekasi, nesiseka, tau reikia kažkuo padėti ar visai galima išsiskirstyti, mažai bepasišnekėjus. Toks buvimas draugėje, šeimą suvienijantis stalas mums –  kaip šeimos židinys, šventa vieta“,- pasakoja R. Mockeliūnienė.

Niekas nenukopijuota

„Kai buvau ketverių metukų, mama mane pamokė išnerti pirmąją akį. Labai norėjau kabliuko, tėtukas jį sumeistravo. Iš storos storos aliuminio vielos, taip gražiai nudildžiavo, tokią ploną galvytę padarė, kad apsinerdavau nosinaites net  ploniausio kartūno. Ir dabar aš jį saugau kaip relikviją – šitą kabliuką tėčio“,- pasakoja Rita. Ji džiaugėsi, jog tėvai visada ją skatindavo, jei matydavo, kad kažkokia kūryba užsiima.

Ritai ypač svarbu, jog darbas būtų jos sugalvotas. „Pati, visko išmokstu pati. Užsimanau ko nors ir ieškau būdų, kaip tai padaryti. Užpernai sumąsčiau, kad noriu tokios gėlytės. Tai aš visą moheros kamuoliuką susinėriau, kol išgavau būtent tokią formą, kokią įsivaizdavau, kol pasiekiau, jog lapukai taip riestųsi, kaip man patinka. O juk galėčiau internete atsiversti kokį puslapį, gėlyčių ten gi milijonus atrastum. Ir galėtum nusikopijuoti. Bet man labai svarbu žinojimas, kad viskas yra sugalvota mano pačios. Nuo pradžios iki pabaigos. Tada, žinau, bus tikras mano darbas, nenužiūrėtas, nenukopijuotas“,- pasakoja R. Mockeliūnienė.

Ji daug kuo užsiima – velia iš vilnos, tapo ant šilko, užsiima dekupažu. Tačiau labiausiai jos mintis ir rankas užvaldę airiški nėriniai. Draugystė su jais tęsiasi jau beveik septynerius metus. Rezultatas – iš po darbščių rankų viena po kitos slystančios puošniausios trapių raštų suknios.

Rašymas lydėjo taip pat nuo vaikystės. Knygos leisti nesiryžo. Kol sykį nesulaukė Almos Karosaitės įvertinimo: „Tai mano gyvenimo dovana. Šiltas šiltas žmogus. Ji pasakė, kad jau galiu publikuotis, pavadino mano eiles literatūros dalimi. Tada išdrįsau.“

Moteriškumas...

Moteriškumo pavyzdys – mama: „Niekada nesu jos mačiusi apsileidusios. Įskiepijo ir mums tą savybę. Jei pamatydavo, kad plaukučiai neišplauti, visada sugėdindavo – mergaitės, turite būti nepriekaištingos. Aš niekada mamos nesu mačiusi juodom panagėm ar netvarkinga šukuosena. Kai mes buvom mažos, mums su seserimi padovanojo po nedidelį manikiūro rinkinį, kad mudvi turėtume atskirus ir prisižiūrėtume nagučius. Viskas buvo atliekama be jokių didelių pamokymų, matydavai, kaip ji pati tai daro. Kažkas būdavo padovanojama, įteikiama, tarsi su palinkėjimu, kad tu galbūt turėsi tokį įprotį.“

Šeima...

Stiprybės šaltinis. „Šie žmonės kartu būna ir bėdoje, ir džiaugsme.“ Rita džiaugiasi, jog augo labai gražioje šeimoje, o ta meilė, kurią juto vaikystėje, spinduliuoja visą gyvenimą: „Besibarančių tėvų beveik nemačiau, o jei taip ir nutikdavo, vadinasi, jie pasiginčydavo nebent dėl darbo reikalų. Tai didelė dovana. Gyvenimo, Dievo, man ir mano šeimai.“

Šeimos išsaugojimo pagrindas – meilė artimam žmogui: „O meilė tai ir pareiga, ir jausmas, kuris kinta metams bėgant. Aistra, juk jinai transformuojasi, ar ne? Ji perauga į kažkokį kitokį jausmą. Apskritai, šeimos išsaugojimas, mano giliu įsitikinimu, yra tiktai moters nuopelnas: kiek jinai turės kantrybės, kiek jinai mokės mylėti, nuoskaudas užmiršti. Prastą atmintį čia šiuo atveju reikia turėti visokiems negeriems dalykams. Daug vidinės ramybės savyje reikia turėti.“

Pareiga...

Paklausta, ko niekuomet sau neleistų, R. Mockeliūnienė atsako, jog niekuomet negalėtų leisti skirti laiko sau, jei neatliktos pareigos šeimai. „Niekada turbūt sau neleisčiau sėdėti prie rankdarbio, jei žinočiau, kad pietūs ar vakarienė neparuošta, kad bus nuskriausti kiti. Vienąkart duktė Evelina pasakė frazę, kuri man buvo tikras komplimentas. Džiaugėmės nauju rankdarbiu, ir jinai sako: „Vajetus, mamyte, kada tu suspėjai? Mes gi nematėm, kada tu jį darei...“ Man tai buvo įvertinimas, jei dirbančios tokius darbus lyg ir nepastebi. Kartais artimiausi žmonės nori mane apsaugoti nuo pervargimo. Sako: „Tu čia taip nesistenk, ir stalo gal šiandien nepuošk, paprasčiau apsieitume.“ Bet man tai nėra joks nuovargis. Ir visai nesunku. Greičiau jau malonumas. Juk gera dovanoti kitam žmogui džiaugsmą, pasistengti dėl artimo žmogaus.“

Vaizdas pro langą...

„Rytais pakylu ir pirmiausia prie lango – stoviu ir žiūriu. Obelys auga, čia į seną kūdrą atskrenda laukinės žąsys, peri, čia atplasnoja pilkoji gervė, pastypso, pastypso ant lieptelio. O jis toks apsamanojęs, įlinkęs. Vaizdas žodžiais nenusakomas. Gi taip keičiasi jis pro langą- nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Kaip toji obelis pumpurus pirmiausiai parodo, tada išsipučia rožiniai, didžiuliai burbulai. Paskui jie išsprogsta, paskui nubyra žiedlapiai. Žiūrėk, po kokio lietaus tai išvis balta balta palieka ant grindinio..“

Kvapas...

„Labai skaniai dabar kvepia rytai rudeniniai. Tokia būna migla pakilusi. Ir tokia vėsa. Bet  ji visai nenusakoma žodžiais. Arba, sakykim, grįžti vėlai vakare. Kaip būna sužibęs dangus...Tasai Paukščių Takas, tasai botagas per visą dangų, taigi jis skleidžia kažkokį ypatingą kvapą!.. Kokį? Nusakyti negalėtum, bet jisai kvepia. Ir jei vakare tenka grįžti namo, aš einu užvertus galvą, tiesiog kvėpuoju, uodžiu tąjį dangaus kvapą.“

Gėlė...

Labai lauko gėles myliu. Iš tikrųjų. Mano mamytė mėgdavo. Sakydavo: „Ramunės - pačios gražiausios.“ Kol aš buvau maža, kažkaip nelabai suprasdavau. O paskui pati pradėjau tempti į sodybą iš visokių kanalų, pagriovių. Puokštes rišti. Mano vaizduotėje – laike neišblukusi vaikystės nuotrauka: didžiagalvių ramunių žiedai. Didžiulės didžiulės ramunės. Nepaprastos gėlės...

Metų laikas...

„Aš visada labai laukiu žiemos, vėlyvo vėlyvo rudens, kai imu ruoštis Adventui. Juk žiemos vakarai gal tam ir skirti, kad mes vieni prie kitų susiglaudę arčiau pasėdėtume. Ir visada labai apgailestauju, kad žiema tokia trumpa. Paprastai pasidarau kokį sąrašą, ką reiktų nuveikti namams, ir, žiūrėk, pritrūkstu laiko.“

Knyga...

Visą gyvenimą mėgau „Mažąjį princą“. Aš prie jo grįžtu ir grįžtu. Taip ir su Bacho trilogija. Tai knygos kurios mane lydi nuo vaikystės iki dabar. Šiuo metu ant mano stalelio guli kunigo Juliaus Sasnausko, tėvo Stanislovo knygos...

Muzika..

Įvairi. Labiausia dievinu klasiką, bet patinka ir populiari muzika, ir džiazas.

Spalva...

„Na tai jau tikrai – pati šviesiausia..“

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos