2013 metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Tarmių metais. Todėl, pasak Zanavykų krašto muziejaus etnografijos specialistės Rimos Vasaitienės, šiemet ypač svarbu daugiau dėmesio skirti savo šnektos populiarinimui. Ta proga vasario 21 dieną ji organizavo renginį „Gimtosios šnektos spalvos“, skirtą Tarmių metų sutiktuvių dienai paminėti.

 

 

„Kalba – tai tautos veidrodis, kuriame atsispindi jos dvasia. Vargu, ar kas drįstų prieštarauti J. Jablonskio minčiai, kad kalboje tauta pasisako, kas esanti ir ko ji verta. Tautos kalboje telpa visa jos prigimtis - istorija, būdo ypatybės, siela, dvasia“, - pradėdama renginį kalbėjo R.Vasaitienė.   Lietuvių kalba – ne tik labai graži ir miela ausiai, bet yra viena iš seniausių kalbų Europoje. Pagal ilgaamžiškumo kriterijų, ji lygiuojasi su visame pasaulyje gerai žinoma lotynų kalba, kuri šiandien likusi tik oficialia Romos Katalikų bažnyčios, Vatikano kalba, dar vis tebevartojama medicinoje ir biologijoje. Etnografijos specialistės teigimu, liūdna, tačiau šiandien imta vis garsiau kalbėti, jog mūsų gimtoji kalba pamažu pradeda nykti. Pirmasis argumentas, kodėl lietuvių kalbai gresia išnykimo pavojus, yra anglų kalbos kultas mūsų buityje, bendravime, viešoje internetinėje erdvėje.   

Tarmių amžius siekia apie 1000 metų, todėl jos yra išskirtinai svarbios tautos ir ypač kalbos istorijai. Kitąmet minėsime 115 metų, kai Antanas Baranauskas parengė pirmąją lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją ir 50 metų, kai tas skirstymas buvo patobulintas. R.Vasaitienė priminė, kad Lietuvoje skiriamos dvi tarmės - aukštaičių ir žemaičių, 15 patarmių ir per 100 šnektų (10 jų išliko už Lietuvos Respublikos ribų). „Mes, zanavykai, kalbame vakarų aukštaičių – kauniškių patarme ir priklausome Suvalkijos arba Sūduvos regionui, - teigė renginio organizatorė. - Iš tiesų man teko pastebėti, kad tarmiškas kalbėjimas dažnai įvardijamas kaip „kaimietiškas“, todėl jaunimas, išvykęs mokytis į didmiesčius, gėdijasi kalbėti savo šnekta.  Kad taip nebūtų, turime stengtis kurti ir išlaikyti savo bendruomenę, unikalumo galimybę, tautos gyvybingumą.“

R.Vasaitienė džiaugėsi, kad mūsų krašto žmonės vis dar moka kalbėti zanavykiškai, kad supranta, jog mūsų tarmė  yra graži, šmaikšti, patraukli ir kad jos nereikia gėdytis. Tai parodė ir į renginį susirinkusių moksleiviško amžiaus vaikų gausa iš Šakių „Varpo“ vidurinės ir „Berželio“ mokyklų, Neįgaliųjų dienos užimtumo centro. Jie nesigėdija lankyti etnokultūros būrelius, sekti pasakas, dainuoti dainas. Renginyje zanavykiška šnekta kalbėjo Šakių kultūros centro folklorinio ansamblio „Šakija“ vadovė Virginija Snudaitienė bei jo dalyvės dešimtmetė Jūratė Zybertaitė ir Zita Jokūbynienė. Zanavykiškas melodijas atliko Šakių rajono meno mokyklos kanklininkės, vadovaujamos Audronės Adomaitienės. Gražiai pasakas sekė ir dainas dainavo Evelina ir Dovilė Kudirkaitės iš Šakių „Varpo“ vidurinės mokyklos etnokultūros būrelio, kuriam vadovauja R.Vasaitienė. Tačiau daugiausiai plojimų sulaukė Šakių mokyklos „Berželis“ auklėtinė – keturmetė Gustė Tamašauskaitė, sužavėjusi visus savo dainelėmis ir pasakomis. Jos auklėtoja Diana Zubrickienė. Tarybos narė Violeta Simonavičienė zanavykams prabilo... žemaitiškai. Iš Gargždų kilusi moteris į mūsų kraštą atvyko daugiau nei prieš 25 metus. Ji juokavo, kad vaikystėje reikėjo kalbėti dviem kalbom – tarpusavyje žemaitiškai, o pamokose - lietuviškai. Kad renginio dalyviai išgirstų, kaip skiriasi viena tarmė nuo kitos, perskaitė eilėraštį žemaitiškai, parodė knygelę, parašytą jos gimtąja tarme. Iš tiesų, kai klausai, atrodo aiškiau supranti, apie ką kalba, kai skaitai – atrodo, jog parašyta kokia užsienio kalba. V.Simonavičienė padrąsino vaikus nesigėdyti, kad jie yra zanavykai, kalbėti savo tarme ir tuo didžiuotis.

Po renginio dalyviai dalijosi įspūdžiais ir vaišinosi UAB „Gulbelė“ keptais sausainiais.