Gedulo ir vilties dieną tradiciškai prisiminti pirmieji trėmimai. Gyvi liudijimai byloja apie dažno lietuvio gyvenimą sukrėtusius įvykius. Šalčio sukaustytose Sibiro platybėse iš bado ištinusių kūnų kvapas giliai įsismelkė atmintin. Patirti išgyvenimai dabar prisimenami tik specialiuose minėjimuose. Anot tremtinių, apie birželio 14- osios įvykius būtina žinoti tiek vyresnio amžiaus kraštiečiui, tiek jaunajai kartai.

 

 

Nėra šeimos ar giminės, kurios nebūtų palietęs prieš kelis dešimtmečius įvykęs siaubingas lietuvių, ir ne tik, tautos naikinimas, kai šalies inteligentija prievarta traukinių vagonais buvo gabenama toli iš gimtųjų kraštų. Pirmojo trėmimo, vykusio 1941-ųjų birželio 14 -osios rytą, prisiminimai gyvi dar daugelio lietuvių atmintyje. Jais kasmet dalijamasi šalyje organizuojamuose paminėjimuose.

Praėjusį penktadienį politinių kalinių, tremtinių išgyvenimai ir beviltiškos jų žūtys svetur pagerbtos ir Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje įvykusiame paminėjime. Po Šv. Mišių Šakių kapinėse, prie politinių kalinių memorialo, tradiciškai būrelis tremtinių atminimo žvakelių ugnimi pagerbė išėjusius Anapilin.

Prie memorialo kalbėjęs Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šakių filialo valdybos pirmininkas Vilhelm Haase pastebėjo, kad šiandien apie tremtį iš įvairių tribūnų kalbama labai daug ir įvairiai. „Yra noras perrašyti istoriją. Šiandien buvę faktai pateikiami kitaip. Matote, dabar ir apie Sausio 13-ąją kalbama, kad savi šaudė savus“, - pastebėjimais dalijosi V. Haase, ragindamas atkreipti dėmesį ir į šalies Prezidentės išsakytas mintis Gedulo ir vilties dienos proga. Seime vykusiame minėjime Prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė: „Istorija palieka faktus, liudijimus, galimybes interpretuoti. Tačiau šiandien, stovėdami čia ir prisimindami okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukas, mes visi privalome liudyti tiesą, net jeigu ji kažkam atrodo nepatogi ar nereikalinga”. Tik tiesa ir atvirumas, pasak šalies vadovės, gali padėti išvengti manipuliavimo istorija, atremti informacinio saugumo grėsmes, sustiprinti pasitikėjimą vieni kitais ir savo valstybe.

Toliau šia tema mintimis dalinęsis V. Haase pastebėjo, kad tuometinis tautos naikinimas dabar pateikiamas taip, jog žmonės į Sibirą tuomet vyko užsidirbti, kaip šiais laikais emigrantai patraukia į svečias šalis. „Matote užmirštas laikotarpis, kai gimtinėn grįžę tremtiniai negalėjo įsidarbinti. Tai stengiamasi ištrinti iš atminties. Bandoma pateikti, kaip buvo gražu, kaip gražiai dirbome kolūkiuose, kokia buvo pigi duona, o dabar yra blogai. Kai kas sakė, kad turtingi parvažiavo, nes ten labai gerai užsidirbo. Net iki šios dienos apie tai prikaišiojama“,- kalbėjo V. Haase. Pasak jo, skaudus ir likusių vietinių požiūris, kad tremtyje jie ramiai miegojo, kai tuo tarpu namuose likusius lietuvius puldinėjo banditai. „Kol esame gyvi, stenkimės vaikams perduoti gyvą istoriją“, - ragino V. Haase.

Pielietiškumo jausmo vedina buvusi ilgametė pedagogė Jolanta Kudirkaitė, kilusi iš Barzdų valsčiaus, kasmet dalyvauja tremtinių pagerbimui skirtuose minėjimuose. Garbaus amžiaus moteris nė kiek nesistebi, kad dabartinė jaunoji karta mažai žino apie 1941-ųjų birželio įvykius. „O ką jie gali žinoti? Dabar televizijos laidos labai pigaus turinio, tai kaip galima tikėtis kitokio jaunimo požiūrio. Prestižinės Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos vyresniųjų klasių moksleiviai prieš Vasario 16-ąją apklausti, kokia dabar artimiausia šventė – žinojo Valentino dieną. Niekas nepasakė, kad Vasario 16-oji“,- sakė mokytoja J. Kudirkaitė.   

Beje, pedagogės tėveliai, buvę tuometiniai stambūs ūkininkai Petronėlė ir Jonas Kudirkai, ir dvi jos seserys išvengė tremties į Sibirą. „Tėvelių šeima, jausdama tremtį į Sibirą, pabėgo į Kaliningrado sritį ir tenai slapstėsi. Kaip pelės po šluota ten ir išbuvome iki pat Nikitos Chruščiovo atėjimo į valdžią. Likimas lėmė, kad mano tėvai išvengė tremties“,- pasakojo moteris.

Per visą tremčių laikotarpį, kuris prasidėjo 1941 metų birželio 14-ąją, iš Lietuvos išvežta daugiau kaip 280 tūkstančių žmonių.