Mus R. Ūsienė pasitinka žodžiais: „Bet ar manote, kad tikrai verta?. Paprasta diena... Kas sugalvojo, pasakykit, kad reikia ją sureikšminti? Ar Jums tai svarbu? Tą dieną tik turi padėkoti Dievui, kad leido gyventi, kad 60 metų dar esi gyvas, sveikas,“ - Skėsteldama rankomis, ji be jokio apsimestinumo suabejoja mūsų sumanymu. Pradėjusi kalbėti vis paklausia: „O kaip jūs manote?“

 

„Nerašykite, bet aš meilės emigrantė“,- pajuokavo R. Ūsienė. Su būsimu vyru susipažinau draugės vestuvėse. Atitekėjau į labai gražią, gerą šeimą. Šeima - antroji pusė – pats svarbiausias gyvenime dalykas. Kaip svarbu, kad tas kitas žmogus būtų tikras draugas, tai pats artimiausias tau žmogus. Tėvai lieka praeityje, vaikai išvyksta iš namų, o vyras - visad šalia. Vaikai, pažiūrėję į tavo buitį, kitą kartą pasakys, kad tas ar anas jau atgyveno. Vyras tars: „Čia mudviejų“. Jei antroji pusė supranta, palaiko, visa kita gali gauti. Jis tau patars, padės, palaikys, jei grįžti vėlai, jei ištiks bėda. Yra didelė laimė rasti savo žmogų.

 

Dirbant darbą buvo daug nuostabių, gražių dalykų, nesigailiu nieko. Dabar numatoma, kad bus bibliotekų vedėjų rotacija kas penkeri metai. Gerai, aš tai galvoju, kad gerai, nes kažkoks atsinaujinimas gali būti, ar ne? Kad ir namų sąlygomis, žiūrėkit, dukra atvažiuoja ir sako: „Mama, tas tujas reikia išpjauti. Jos pasvirusios, palinkusios. O mano akis nemato, aš apsipratau. Tai čia tik taip toks pavyzdys. Manau, kad ir čia taip būna, apsipranti, gal kitoje veikloje ką naujo atrastum. Aš manau, kad ilgas užsibuvimas nėra labai gerai.

Sunkumų visada yra. Atsimenu, kai prasidėjo kompiuterizacija, juk nieko nežinojome, reikėjo prieiti iki to. Buvo užduotis parengti lokalių tinklų planą. Nežinojau net, kas tai yra. Pažiūrėjau žodyne. Tada pasikviečiau pagalbon žmogų, Darių Juozapaitį, jis dirbo teisme kompiuteristu. Atėjo čia, parodė man, padėjo, ačiū jam. Už dyką, nešiau padėkos dovanėlę, tos net nepaėmė. Tai va, tokių ir kitokių paprastų dalykų nežinojau. Ir viską teko sužinoti.

Visas gyvenimas juk yra mokymasis ir dirbti, ir gyventi šeimoj. Juk niekas mūsų nemokė, kaip auklėti vaikus, ar ne? Pats kažkaip mokiniesi, tai vieno, tai kito. Ir čia reikia mokytis. Aš kalbu labai paprastai, sakau ne „kelti kvalifikaciją“, bet mokytis. Jei nori dirbti, tai turi mokytis.

 

Su žmonėmis yra buvę sunku. Įrodyti, ką nori pasiekti. Ir kokiu keliu pasiekti. Ir kokį rezultatą gauti. Ūkinėje dalyje paprasčiau, tai yra grubūs dalykai, ten lengviau duoti nurodymus. Ar ne? Lašėjo kampas, dabar nelaša. Bet visur kitur prasideda jautrūs dalykai, subtilūs dalykai. Kad nepadarytum blogo. Juk mūsų gyvenime svarbiausias ir, turbūt, sudėtingiausias dalykas yra santykiai su žmonėmis. Dabar ypač.

Gyvename skubėjimo, sumaterialėjimo ir nemeilės laikais. Man taip atrodo. Labai skubama, didelis tempas, lyginant su mano darbo pradžia. Tada dvasinės įtampos buvo mažiau. Sakykim, Onos atlaidas, susirinko visa giminė. Po bažnyčios jie nuvažiavo pas tą Oną. Pasėdėjo, pašnekėjo. Mažiau buvo tų darbų, reikalų. O kodėl taip? Dėl to, kad turima buvo mažiau. Aš prisimenu savo vaikystę. Kas buvo šiukšlė? Konservų dėžutė. Ir tai mama nupjaudavo viršų. Tai katei palakt bus, tai tėtė vinis susidės. O visa kita būdavo arba į ugnį arba į žemę. O dabar kiek daug atliekų – pakuočių, visko, kiek drabužių turime. Vaikystėje gyvenau kaime, nebuvo tokių lėkščių, kaip mes dabar naudojame. Aliuminis arba emaliuotas dubenėlis ir viskas. Dabar reikia madingų stiklinių „Luminarc“ ar dar kažkokių. Taigi tas vartojimas yra didžiulis ir iš to atsiranda skubėjimas. Iš to noro viską, daug turėti. Mes vis mažiau turime laiko ramiai susėsti ir pašnekėti. O iš tikrųjų to ir reikia. Reikia ramybės, paprastumo, aš taip galvoju. Paprastai valgyti ir paprastai elgtis.

Aš gyvenu kaime. Visi kaimo darbai, gėlės. Begonijos... aš labai mėgstu begonijas, daug turiu.

Ji ryški, bet paprasta. Man graži. Dar megzti mėgstu. Ne dėlto, kad reikėtų rūbų, bet pats procesas labai atpalaiduoja. Tarybiniais laikais mezgėme dėl to, kad nebuvo. Dabar tai yra toks lyg ir užsiėmimas. Televizoriaus negaliu žiūrėti nieko neveikdama. Knygą paskaityti pasiimu. Labai mėgstu prisiminimus, memuarus. Moterys man dažnai sako: „Direktore, jau gavome tą ir tą knygą...“ Kai skaitai tokias knygas, matai, kad kas buvo senais laikais, tas ir dabar, iš tiesų niekas nepasikeitė.

Dabar buvau Elektrėnuose ir pamačiau, kokia graži jų naujai pastatyta biblioteka, net širdį suskaudo, jau norėčiau, kad ir pas mus taip būtų. Bet viskas, jau mūsų padaryta, jau neis taip paprastai.