Praėjusį penktadienį Kudirkos Naumiestyje lankėsi bendrijos „Lemtis“ narys Robertas Ožalinskas. Jis pasakojo vietiniams apie savo keliones į lietuvių tremties vietas, kur tvarkė tremtinių kapus.

 

 

„Į Altajų lapkričio mėnesį atvežė daug žmonių ir paliko laukinėmis sąlygomis. Jie bandė kastis į žemę, kažkokiu būdu išlikti. Tačiau mirė visi be išimties vaikai, daug suaugusių. „Pamesti“ negyvenamame plote žmonės išlikti turėjo mažai šansų. Kai atvykome į šią vietą, ten ganėsi avys. Mes per porą dienų kapavietę aptvėrėme nauja medine tvorele“,- pasakojo ir rodė kelionės vaizdus skaidrėse R. Ožalinskas.
Bendrijos „Lemtis“ narys pasakojo, kad daug lietuvių Sibire, deja, yra prasigėrę. „Kaip jums patinka šio žmogaus veidas? Turbūt nelabai. Jonas, deja, yra gėrimo profesionalas. Tenka pripažinti faktą, kad pusė Sibire likusių lietuvių yra prasigėrę. O jų vaikai – išvis. Mes turime ir tai žinoti“,- neslėpė R. Ožalinskas. Aišku, tokie yra ne visi. „Lemties“ ekspedicijos dalyviai susipažino ir su puikiai dzūkiškai kalbančia moteriške, kuri iki ašarų graudinosi kalbėdama apie Lietuvą. Sibire ji liko tik dėl to, jog čia yra motinos kapas.

„Lemties“ narių pagarba kapams yra didžiulė. Jie juos tvarko, prižiūri, stengiasi, kad kuo ilgiau išliktų. Net degindami seną kapų tvorą jautėsi nejaukiai. „Nežinau, ar čia jums pasakoti, tačiau kaip matote, čia vien ganyklos, nei vieno medžio. Mes neturėjome iš ko kurti laužo stovyklai - pasišildyti, maistui ruošti. Tai sukūrenome senąją kapinių tvorą. Gal ir nejauku, bet savotiškai apvalėme aplinką, nepalikome šiukšlių. Vietiniai būtų to nesupratę. Jie prie kapų nežengia nei per žingsnį. Net likusi mediena nuo tvoros tvėrimo jų nesužavėjo: geriau paliks supūti nei naudos savo reikmėms daiktą, kuris buvo skirtas kapams“,- pasakojo R. Ožalinskas.

„Lemties“ ekspedicijų dalyvių buitis – prilygsta nuotykių romanams. Aplink stovyklą slampinėjančios meškos, sugedusi mašina vidury miškų ir kūną aplipę įkyrūs uodai. „Nuo uodų apsiginti mes turėjome specialius tinklelius, o kad nepultų meškos visur eidami kėlėme didžiulį triukšmą – tarškinome puodais, įrankiais, kuo turėjome, nes išgirdusios įtartinus garsus jos atsitraukia. Netyčia užklupęs mešką su mažyliais, gali būti sudraskytas į gabalus. Jos taip pat neina prie ugnies, tad stovykloje naktimis yra tekę pakaitomis kūrenti laužą. Atsikėlę dažnai rasdavome, kad aplink vietą, kurioje įsikūrėme, pernakt slankiota meškos“,- pasakojo R. Ožalinskas.

Jo pasiklausyti susirinko nemažai mokinių, kurių didžioji dalis, nesulaukusi paskaitos pabaigos, išsiskirstė ir grupelė vyresnio amžiaus žmonių, kurie parodė nemažą susidomėjimą ir klausinėjo apie kitas Sibiro vietas. Kadangi R. Ožalinskas jose nebuvo buvęs, nuotraukų, artimųjų kapaviečių ir kitos informacijos patarė ieškoti bendrijos internetinėje svetainėje www.lemtissibiras.lt

Tą pačią dieną Kudirkos Naumiestyje lankėsi ir Rusijos Federacijos delegacija. R. Ožalinskui pasakojant apie tremtį, jie, lydimi savivaldybės delegacijos, fotografavosi prie Vinco Kudirkos paminklo, vėliau atidengė paminklą Pirmojo pasaulinio karo rusų kareiviams atminti.

Paklaustas, ar nėra beprasmiška kovoti su laiku ir leistis į tokias varginančias ekspedicijas siekiant sutvarkyti kapus, kuriuos matys tik labai maža dalis žmonių, R. Ožalinskas atsakė, kad tame slypi didelė prasmė. „Mes siekiame išsaugoti atmintį. Iš kur jūs sužinosite apie tai, kas įvyko. Iš knygų? Kokių dar knygų. Turi būti ženklai lietuviams ir vietiniams žmonėms apie istoriją, apie tai, kas buvo, kad visa tai neišsitrintų iš tautos atminties“,- įsitikinęs R. Ožalinskas.