baneris leidinys

Senovės baltų atkuriamosios istorijos klubo „Sūduvos tauras“ prezidentas Darius Požaitis kartu su bendraminčiais bandys atkurti paskutinįjį sūduvių savarankišką žygį.  

Siekiant paminėti istorinę datą – 1282 metus, kuomet įvyko paskutinysis jotvingių ir lietuvių žygis į Mazoviją, žemaitukais bus žygiuojama istoriniais takais. Pasak D. Požaičio, būtent tada baigėsi sūduvietiški žygiai. Šiais metais sukanka 730 metų, kai įvyko paskutinysis savarankiškas sūduvių žygis, kuriame dalyvavo ir lietuviai. Sūduvos krašte veikianti organizacija „Jotvingių sūnūs“ nariai bandys pakartoti paskutinįjį minėtą istorinį žygį. Planuojama, jog tris dienas vyksiantis žygis startuos iš Gelgaudiškio seniūnijoje esančių Pakalniškių žirgų kapinių. Šeštadienį visos pajėgos susitiks Lenkijoje. Galutinis žygio tikslas – Lenkijoje esantis Šiurpilio piliakalnis. Lenkijoje prie žygeivių prisijungs dar keletas bendraminčių. Istoriniais takais planuojama nužygiuoti apie 200 kilometrų. „Mes žygiuosime pagal senovinį paprotį. Su senovine šarvuote, su pilna ekipuote. Nakvynės bus po atviru dangumi“, - teigė D. Požaitis. Po įvyksiančio žygio planuojama sukurti specialų filmą.

„Draugo“ inf.
biblioteka75Giedrė PLEČKAITYTĖ

Aštuntą dešimtmetį įpusėjusi Šakių viešoji biblioteka dar kartą stabtelėjo prie sukakties slenksčio – šįkart jau prie 75-ojo. Šią sukaktį praėjusį trečiadienį bibliotekininkai paminėjo kukliame šakiečių būrelyje. Nors galime didžiuotis turėdami modernią biblioteką, tačiau nūdienos realybė priverčia pamąstyti, jog valdžios rinkimams skiriama žymiai daugiau milijonų nei bibliotekoms naujų knygų įsigijimui.

Nuotr. 75-mečio proga šalia Šakių viešosios bibliotekos buvo pasodinti du berželiai.

Prabėgusių metų takais

Trečiadienio ryte Šakių šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje buvo aukojamos Šv. Mišios už 75-erių metų sukaktį šventusį Šakių viešosios bibliotekos kolektyvą, jos skaitytojus bei knygų autorius. Sukakties įamžinimui greta bibliotekos pastato, siūbuojančių ilgaamžių beržų pašonėje, moterys ateities kartoms pasodino du jaunus medelius. Biblioteka – tiltas tarp praeities, dabarties ir ateities. Šakių viešosios bibliotekos istoriniais takais keliauti paragino 25-erius metus jai vadovaujanti direktorė Regina Ūsienė. „Šiandien susirinkome, kad bent mintimis sugrįžtume į praeitą dešimtmečių, šimtmečių, o gal ir tūkstantmečių kelią. Knyga, prasidėjusi nuo molio lentelės, papiruso ritinėlio nuėjo ilgą - tūkstančių metų kelią. Knyga – tai, kas užrašyta.  Privalu rašyti, kad liktų kitiems, privalu prisiminti tai, kas jau užrašyta. Kas abejingas praeičiai yra netekęs dalelės savęs, gyvena tik šia diena“, - knygos svarbą žmogui akcentavo direktorė R. Ūsienė.
derliaus_sventeSima KAZARIAN

Šakių Lingio parkas šeštadienį buvo atgijęs: skambėjo dainos, apetitą žadino kepamų blynų kvapas, o piniginė kišenėje taip pat ilgai neužsibūdavo – čia buvo galima įsigyti visko: nuo šiltų ir gražių vilnonių kojinių iki naujų „Volkswagen“ markės automobilių...

Nuotr. Šiemetinės derliaus šventės akcentas – skrybėlės.

.... Bijūnų žiedų ir šlamučių arbata dailiuose krepšeliuose, triušiukai, šuniukai, patalynė, saldainiai, dešros, stebuklingi tepalai nuo visų ligų, sodinukai, pjūklai, putojantis alus, miško uogos, skaniausi vaisiai ir spalvingiausios daržovės... visa tai gundė šakiečius, kurių, nepaisant naktį praūžusios vėtros, palikusios nemažą vėją ir lietų, susirinko tikrai nemažai.

Kas buvo gražaus, kas įdomaus? Kiekvienam, aišku, savo. Tačiau reikia pastebėti, kad mūsų rajono ūkininkai, tautodailininkai pamažu išmoksta save pateikti, būti patrauklūs pirkėjui. Gelgaudiškietis bitininkas Jonas Gvildys savo pardavinėjamą produkciją įkomponavo į prezentaciją „Medaus kelias“, kuriame pristatomos prabangiausios viduramžių prekės – medus, žvakės, žvėrių kailiai. Šakiečiai galėjo pačiupinėti didžiausios bičių priešės, smaližės kiaunės kailiuką. Sintautiškiai ūkininkai, pardavinėję šalto spaudimo sėmenų ir rapsų aliejų, susidomėjusiems ne tik leido padegustuoti, bet ir dalino informaciją apie šių aliejų naudą organizmui.
ilguvaGintarė MARTINAITIENĖ

Jau tapo tradicija, kad rudenį Ilguvos socialinės globos namų gyventojus aplanko Auto sporto klubo „4x4 Šakiai“ vyrai. Ne išimtis ir šie metai. Šįkart prie džipistų prisijungė ir medžiotojai. Ilguviečiai džiaugėsi svečiais, jų skirtu dėmesiu, dovanomis.

Nuotr. Globos namų gyventojai savo jėgas išbandė ir specialiose rungtyse, kur nesvarbus nei amžius, nei negalia.

Ilguvos socialinės globos namų direktorius Sigitas Jankauskas pasakojo, kad šių susitikimų gyventojai itin laukia. „Vis klausinėja, kada klubas pas juos atvažiuos. Jūs čia esate labai laukiami. Džiaugiamės, kad tradicijos ir bendravimas tęsiasi“, - kalbėjo įstaigos vadovas. Jis dėkojo ne tik už nuolat parodomą dėmesį, bet ir už konkrečius klubo „4x4 Šakiai“ Ilguvoje atliktus darbus“ – nudažytą tvorą, pasodintus medelius, parūpintą ir pastatytą įstaigos iškabą. Be to, atvykdami vyrai nepamiršta ir dovanų. Ir šįkart įstaigos gyventojams buvo atgabentas didžiulis kalnas rūbų, nekalbant apie pramogas ir vaišes, kurių globos namų gyventojai itin laukia. Klubo prezidentas Algimantas Glikas bei vadovas Arūnas Švelnys žadėjo, kad tai ne paskutinis susitikimas ir teigė, kad bendravimas su globos namų gyventojais nenutruks. Tuo labiau, kad daugelis į klubiečius žiūri kaip į savo draugus ir noriai su jais bendrauja, dalijasi savo išgyvenimais bei rūpesčiais.
jurginu_sventeAsta GVILDIENĖ

Rugsėjo 28 dieną Mikytų bendruomenės namai sukvietė savo krašto gyventojus ir svečius į jau tradicinę Jurginų šventę, tapusią savotiška mikytiškių vizitine kortele. Čia trečią kartą tarpusavyje varžėsi gražiausias jurginų veisles savo darželiuose auginančios ne tik vietinės moterys, bet ir viešnios iš Pavilkijo, Lekėčių, Keturnaujienos.

Nuotr. Į tradicine tapusią mikytiškių Jurginų šventę susirinko gausus būrys benduomeniečių ir svečių.

Pasak Mikytų bendruomenės centro pirmininkės Saulinos Kučiauskienės, jurginai - nuo seno Lietuvoje mėgiamos gėlės, savo žiedų dydžio, formos ir spalvų įvairove, žydėjimo gausumu ir trukme lenkiančios daugelį populiariausių šiandieninių gėlių. Nors jurginų auginimo istorija prasidėjo XVI a. dabartinės Meksikos žemėse, o pirmieji jurginų žiedai į Lietuvą atkeliavo tik XIX a., tačiau čia jie tapo tikrai amžinai nesenstančia klasika. Jurginų šventės į Mikytus pritraukia vis daugiau dalyvių, jurginų parodose – vis daugiau įvairiaspalvių žiedų ir veislių.
juodvalkePraėjusią savaitę Šakių rajone lankėsi Amerikoje gyvenanti garsi Lietuvos rašytoja Eglė Juodvalkė. Ji atvyko kartu su rašytoju Petru Venclovu ir aktore Olita Dautartaite.  Svečiai viešėjo Lukšių ir Kudirkos Naumiesčio gimnazijose.

Nuotr. Rašytoja E. Juodvalkė neabejoja savo sugebėjimais įtaigiai kalbėti bei  nešti patriotizmo misiją Lietuvoje.

Menininkai moksleiviams surengė istorinę – literatūrinę pamoką apie partizaninį laikotarpį. Jie rėmėsi savo knygomis - E. Juodvalkės „Sakalai naktį nemiega“ ir P. Venclovo „Kartybių taurė – iki dugno“. O. Dautartaitė skaitė rašytojų kūrinių ištraukas.

E. Juodvalkė, paklausta, kas paskatino juos vykti į mokyklas, teigė: „Vieną kartą paklausiau savęs: ką tu, vaike, sulaukusi 62 metų padarei gero Lietuvai? Pinigų duoti negaliu, nes neturiu. Mano turtas – moku įtaigiai perteikti mintis, todėl supratau, kad mano misija – kalbėti apie Lietuvą, jos istoriją, jos žaizdas, kurių nevalia pamiršti ir ypač tai svarbu žinoti jaunajai kartai.“
neigaliuju_sajungaRugsėjo 27 dieną Šakių kultūros centre vyko Žmonių su negalia sąjungos organizuotas renginys, skirtas Aktyvaus senėjimo metams paminėti.

Nuotr. Sąjungos pirmininkė Stasė Vasaitienė, kaip ir Gardine gyvenantis A. Juodaitis, džiaugiasi užsimezgusia draugyste.

Sąjungos renginyje dalyvavo gausus būrys svečių, tarp kurių ne vienas valdžios atstovas ir draugas. Nepasididžiavo ir į susitikimą atvyko naujieji sąjungos draugai iš Gardino - lietuvių visuomeninio susivienijimo „Tėvynė“, vadovaujami pirmininko, kraštiečio Antano Juodaičio bei LR generalinio konsulato Gardine atsakinga sekretorė Jūratė Jančiulienė. Liepos mėnesį sąjungos nariai viešėjo Gardine, o dabar jie atvyko į Šakius. Iniciatyvos pradėti bendrauti ėmėsi A. Juodaitis, panoręs palaikyti ryšius su savo krašto žmonėmis. Atrodo, šie norai nemažėja, nes sąjungos narius ir savivaldybės atstovus jis pakvietė į kitais metais Gardine vyksiančias Pasaulio lietuvių dienas. Sąjunga tikisi, kad gražiai užsimezgusi draugystė nenutruks ir tęsis toliau.
monografijaAsta GVILDIENĖ

Rugsėjo 30 dieną į Gelgaudiškio dvaro rūmus būriais skubėjo vietiniai žmonės, rinkosi jau svetur gyvenantys gelgaudiškiečiai, suvažiavo tolimi svečiai. Rudenėjantį sekmadienio rytą visus sukvietė neeilinis įvykis – „Gelgaudiškio“ monografijos sutiktuvės. Įspūdingo dydžio dviejų dalių knygas, sveriančias po penketą kilogramų, pristatė šiame krašte gimęs, augęs ir mokslus krimtęs pats monografijos sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius Antanas Andrijonas, šiandien visiems gerai žinomas Lietuvos žurnalistas ir poetas.

Nuotr. Vyriausiasis „Gelgaudiškio“ monografijos redaktorius A.Andrijonas dėkojo savo kraštiečiams, be kurių pagalbos nebūtų surinkęs tokios gausybės naujų istorinių faktų, šimtų ypatingą vertę turinčių nuotraukų, piešinių ir žemėlapių.

Monografiją rašė 64 autoriai

Visą dešimtmetį trukęs „Gelgaudiškio“ monografijos leidybinis kelias šiandien jau pasiekė straipsnių autorių ir gelgaudiškiečių rankas. Kaip teigė Gelgaudiškio bendruomenės centro „Atgaiva“ pirmininkas Edgaras Pilypaitis, šios knygos buvo laukiamos su dideliu nekantrumu. Tai bendras 64 autorių, daugiausiai Gelgaudiškio krašto žmonių, kūrinys, kurį sudaro net 125 straipsniai, sunkiai sutilpę į du tomus, kuriuos sudaro arti 2 tūkst. puslapių. Pasak vyriausiojo redaktoriaus A.Andrijono, ši monografija – tai Gelgaudiškio krašto enciklopedija, pateikianti ne tik gausybę naujų istorinių faktų, archyvų dokumentais pagrįstų straipsnių, vietinių žmonių atsiminimų, bet ir ypatingą vertę turinčių šimtus pirmą kartą spausdinamų nuotraukų, piešinių, žemėlapių, kurie sukuria neįkainuojamą leidinio vertę. Jis apgailestavo, kad nemažai vyresniojo amžiaus žmonių – įvairių sričių specialistų, straipsnių autorių, nuoširdžiai prisidėjusių prie šio leidinio išleidimo, šaknimis ir prigimtimi tikrų gelgaudiškiečių – nesulaukė knygos pasirodymo dienos. Už tai, kad šiandien „Gelgaudiškio“ monografiją laikome savo rankose turime dėkoti „Versmės“ leidyklos vadovui Petrui Jonušui, kuris per dešimtį metų į šį leidinį įdėjo daug pastangų, dvasinių, materialinių ir finansinių resursų.

Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos